Šviesos karalystė

Temos pavadinimas: Šviesos karalystė Pir. 07 19, 2010 12:31 pm

I skyrius

Šveisa, tai nauja pradžia. Nauja pradžia civilizacijos, amžiaus, metų, dienos, gyvenimo... Šviesa, tai toks neapsakomas dalykas, kurio negalima išmatuot. Šviesa-atskleidžia gražiausius pasaulio stebuklus ir tik dėl šviesos mes gyvename...

PO ilgų klaidžiojimų tamsoj, kurioj nieko neįmanoma suprasti ir kuri sekina tave labiau negu bet koks fizinis darbas, aš pabudau. Mane supo tiek daug veidų, balsų, žmonių ir nei vieno pažįstamo nei vieno šilto mano širdžiai.
-Mažute, prašau pasakyk ką nors-pasigirdo švelnus susirūpinęs balsas. Jis sklido kažkur iš toli, lyg ne šio pasaulio. Jis buvo toks artimas, bet tuo pačiu tolimas ir nepažįstamas. Kiek aš žinau man nepatiko kai mane taip vadindavo. Nepatiko? Kada tai buvo? Kas aš tokia? Kur aš? Tiek daug klausimų ir tiek mažai atsakymų.

-Mažute?-tegalėjau tiek pasakyt. Mano jėgos buvo išsekintos. Mačiau kaip to vaikino veidą iškreipia skausmas ir abejonė, bet galų gale kas jis toks? Ko jis nori iš manęs? Per daug klausimų ir per mažai atsakymų ir aš vėl paskęstu tamsoj. Toje, kurioj gali pasiklyst ir niekad nerast kelio atgal...

Žodžiu pasigavo mane mūza ir nepaleidžia. Liepia rašyt. Nižinau ar patik, nižinau ar kas nors skaitys, bet vis dėl to noriu pabandyt...;D

Temos pavadinimas: Re: Šviesos karalystė Pir. 07 19, 2010 12:45 pm

Noriu tesinuko, bet ilgesnio ;)

Temos pavadinimas: Re: Šviesos karalystė Pir. 07 19, 2010 12:46 pm

Ūūū, kažkas įdomaus ;DD Dėk tęsinį ;D

Temos pavadinimas: Re: Šviesos karalystė Pir. 07 19, 2010 12:48 pm

Tęsinio. Tęsinio. Tęsinio. ;D

Temos pavadinimas: Re: Šviesos karalystė Pir. 07 19, 2010 12:56 pm

Japš trumpokas, nes neesu dar gera rašytoja. Gierai pasistengsiu greičiau mąstyt.

Temos pavadinimas: Re: Šviesos karalystė Pir. 07 19, 2010 2:10 pm

II skyrius
Nežinau, kiek praieškojau kelio į šviesą. Kiek laiko buvau tamsoj. Nežinojau ir man tai nerūpėjo. Man rūpėjo tik viena. Kas aš tokia ir ką čia veikiu. Pramerkus akis pagaliau tamsą pakeitė šviesa. Nors ji buvo akinanti ir gana įžūli, man ji patiko. Man patiko baltose lubose didelis raudonas taškas. Kiekvieną detalę apžiūrinėjau godžiai. Taip seniai tai mačiau.

Pasigirdo aparatų cypsėjimai, kurie sugrąžino mane į realybę, kurioj nenorėjau būt. Mano kūną lyg ir badė adatėlės arba atrodė lyg jį pjausto peiliu. Po truputėli, kad tau sukeltų daugiau skausmo. Bet negaliu ir vėl paskęsti tamsoj kol nesužinosiu kas aš ir kas Jis. Tas vaikinukas, kuris sekė mane savo žvilgsniu. Jo žvilgsnis atrodė toks pavargęs ir toks iškankintas, kad man pasidarė gaila. Jo garbanoti plaukai styrojo į visas puse. IR jis buvo gana sulyses, netgi nesveikai liesas. Jo oda buvo perbalus, o po akimis buvo ryškūs ratilai, kurie reiškė, kad jis gana ilgai nemiegojo.

-Koks tavo vardas?-jis žiūrėjo į mane ir klausė manęs kažko. Aš sutrikau. Nesupratau ko jis nori iš manęs. Pravėriau savo išdžiūvusią burną ir vėl užsičiaupiau.
-Koks tavo vardas?- jo balsas nebuvo toks beviltiškas, kaip jis pats atrodė. Jis buvo ryžtingas, jame šiek tiek slėpėsi pykčio ir nuosgąstavimo. Žiūrėjau į jį. Negalėjau prabilt. Galų gale, jei ir prabilčiau ką pasakyčiau? Koks mano vardas? Aš nežinau. Man beliko pjudinti galvą ir melstis, kad jis suprastų, kad aš pati nežinau. Buvau per daug išsekus kalbėt, o dar kūno skausmai mane perdaug kankino.
-Tu nežinai?- jis sumurmėjo.Gerai pasiduodu, negi jis tikrai toks beviltiškas kaip atrodo?
-Mažute, tavo vardas Eliza- Eliza? Beviltiška, nejučiomis susiraukiau. Aišku, jis tai pastebėjo ir sunerimęs į mane pažiūrėjo
-Viskas gerai? Pakviest daktarą? Tau skauda?-mane užpuolė su galybe klausimų.
-Ne. Viskas gerai.-vos išveblenau
-Vis dėl to reikia pakviest gydytoją, brangute-jis švelniai ir padrąsinamai šyptelėjo ir jau stojos. Ne jis negali išeit, aš jam to neleisiu.
-Prašau, neišeik-sunerimus į jį pažvelgiau, kad ir kas jis bebūtų jis apie mane žino.
Dvejodamas, bet vis dėl to atsisėdo.
-Prašau paduok man atsigert- sukaupdama paskutinias jėgas sumurmėjau. Jis pašoko kaip įgeltas, priėjęs iš mažytės spintelės išėmė puodelį ir įpylė vandens, kartkartėmis žvilgtelėdamas į mane. Lyg aš galėčiau, bet kurią minutę numirt. O gal galėčiau?
Jis atsargiai pridėjo puodelį prie mano išdžiūvusių lūpų ir aš godžiai gėriau. Buvau dėkinga jam, nes tikriausiai pati to padaryt nesugebėčiau. Jaukią tylą nutraukė seselės batų kaukšėjimas. Žavi raudonplaukė įžengė į palatą ir rūsčiai pažvelgė į vaikiną, kažką sumurmėjus apie tai kad man negalima tokiu laiku gert ir sutrikęs vaikinas gerokai atsitraukė nuo manęs.
-Panele Eliza, jums reikia paiilsėti. Aš jums suleisiu migdomųjų, kad galėtumėt paiilsėti-ji perdėtai mandagiai sučiulbėjo.
-Ne prašau, nenoriu vėl paskęsti tamsoj, man viskas gerai.-patikinau, bet į mano norus atsižvelgta nebuvo. Ji suleido man tuos migduomuosius į veną ir mano skruostu nutekėjo ašarą. Kas bus jei neatsikelsiu? Daugiau niekad nematysiu šviesos?

Temos pavadinimas: Re: Šviesos karalystė Pir. 07 19, 2010 2:13 pm

Wyyy. Įdomu o.o

Temos pavadinimas: Re: Šviesos karalystė Pir. 07 19, 2010 2:14 pm

Obaną. Merrsi

Temos pavadinimas: Re: Šviesos karalystė Pir. 07 19, 2010 2:15 pm

Aš tik apie mistiką tesugebu rašyt xDD
O čia bus mistikos?O.o

Temos pavadinimas: Re: Šviesos karalystė Pir. 07 19, 2010 2:28 pm

Dar iki galo neapsisprendžiau,bet ką jau žinau tai nebus vampyrų xDD

Temos pavadinimas: Re: Šviesos karalystė Pir. 07 19, 2010 2:36 pm

Yeah. Šiais laikais vampyrų biški per daug xD

Temos pavadinimas: Re: Šviesos karalystė Pir. 07 19, 2010 2:47 pm

Aga,bet to tai pasidarė gana banalu. Bet to man patinka rašyti tam kad žmogus nuvesčiau prie apmąstymų. ;D Bet jaučiu dabar išeis koks nors romaniūkštis.

Temos pavadinimas: Re: Šviesos karalystė Pir. 07 19, 2010 2:50 pm

Jo jo. Aš buvau pradėjus rašyt vieną istoriją apie vampyrus[dar net nebuvo prasidėjus ta Twili manija], bet pastaruoju metu nuklydau biški į meiles seiles. Močiutė peikia mane už tai, tai teks perrašyt kažkiek xD

Temos pavadinimas: Re: Šviesos karalystė Pir. 07 19, 2010 2:58 pm

Tai tikriausiai nėra nei vienos knygos,kurioje nėra nors vienos meilės scenos ir tai normalu,nes mes dažnai galvojame apie tai.

Temos pavadinimas: Re: Šviesos karalystė Pir. 07 19, 2010 7:18 pm

Nu bet ten pas mane per staigiai ir per daug i tas romantikas nuejo

Temos pavadinimas: Re: Šviesos karalystė Pir. 07 19, 2010 8:42 pm

A tai velniai nemate,amn irgi buna reikia kartais tvardytis ;D TOdel amzinai pergalvoju viska..

Temos pavadinimas: Re: Šviesos karalystė Pir. 07 19, 2010 11:12 pm

III skyrius

Iš gilios tamsos karalystės, kuri mane laikė ir nebenorėjo paleisti ištraukė kažkoks įnirtingas pokalbis. Nors jau pabudau ir norėjau šauktis tą rausvaplaukią seselę, vis dėl to susivaldžiau. Kambary tvyrojo įtampa jaučiau ją. Du vaikinai, kaip aš sprendžiu ginčijosi ir mažai betrūko kad jie susimuštų.

-Tu turi leisti man pabūti su ja. Anksčiau aš jai labiau patikau nei tu.-pasigirdo-šiurkštokas ir kažkoks nepažįstamas balsas
-...galbūt jai grįš atmintis.- šiek tiek tyliau pridūrė.
-Man nesvarbu. Viskas buvo anksčiau. Aš nenoriu kad tu ją ir vėl įtrauktum į tuos savo nešvarius darbelius- štai čia pasigirdo mano garbaniaus balsas. Mano? Nuo kada jis mano? Bet vis dęlto nusprendžiau, kad apie tai pamąstysiu vėliau ir nustūmiau šitas mintis.
-O kartais ne tu kaltas, kad ji dabar tokioj būsenoj?- tas nepažįstamas balsas buvo nemalonus ir pašiepiantis. Nejučiomis sudrebėjau, bet jie buvo per daug užsiėmę, kad tai pastebėtų
-Gerai. Šįkart laimėjai. Turi pusvalandį-ir staiga pasigirdo durų trenksmas ir aš dar kart sudrebėjau. Deja, šįkart neprasmukau ir jau jaučiau, kaip ant mano rankos padėta kažkas šilta. Kaip spėjau to antrojo vaikinuko ranka. Nenorom prasimerkiau.

-Sveika pabudus- jis išsišiepė taip lyg jis būtų ką nors laimėjęs, o aš būčiau jo prizas. Mano spurdanti širdis, liepė jo vengti ir aš patraukiau ranką iš po jo delno.
-Prisimeni mane?- jo šypsena buvo viską pašiepianti ir jo žalios akys, kuriose buvo šokinėjo lepsnelės, buvo įsmeigtos į mane.
-Net neįsivaizduoju kas jūs esate.-nenorom suveblenau
-Tavo meilužis, nieko tau nesako? Nagi pamąstyk, Liz- jo įkyrus žvilgsnis buvo įsmeigtas į mane, o aš sutrikus žvelgiau į jo akis
-Atsiprašau?
-O dieve negi negali manęs prisimint. O aš maniau mūsų lovos reikaliukų, tu niekad nepamirši-jis lengvabūdiškai nusijuokė. Kaip jis gali taip kalbėt. Lovos reikaliukų? Dabar norėjau, kad ateitų ta seselė ir išvytų tą niekšą lauk. Negi aš tikrai buvau tokia pasileidus? Neeee.. Taip negali būt
-Kad ir kas jūs bebūtumėt, prašau palikt mane vieną ir pakviesti seselę. Man bloga.
-Aš tave pažįstu, kaip nuluptą, Liz. Gali neapsimetinėt.Žinau, kad nekenti gydytojų.-atrodo mano melas jo nepaveikė.
-Prašau išeit iš palatos-sukaupus visas jėgas, pakėlus balsą suveblenau
-Aš nesiruošiu niekur eit,mažyt, turiu dar dvidešimt aštuonias minutes ir nesiruošiu jų švaistyt veltui- jis vėl šyptelėjo savo pašiepiančia šypsena ir nuo jos man pašiurpo oda. Aš tylėjau ir jis tikriausiai džiaugėsi matydamas mane sutrikusią ir tokią leisgyvę.
-Oi atleiskite, kad aš toks nemandagus, panele, aš Viljamas-jis išsišiepė parodydamas savo baltus dantis. Atvirkščiai, negu anas vaikinas, kurį mačiau anom dienom, Viljamas buvo susitvarkęs. Jo drabužiai derėjo vienas prie kito ir šiaip jis atrodė tikrai madingai. Viljamo akys žybsėjo ir jos nebuvo pavargusios. Jis buvo priešingybė tam kitam vaikinui.
Aš nusukau akis, tik tiek galėjau padaryt, norėdama parodyti, kad jis nepageidaujamas svečias.
-Eiii Liz, prašau žiūrėti man į akis jei kalbu su tavim-jo tonas pasikeitė ir jis buvo suirzęs
-Aš pavargau, prašau palikti mane vieną-atsisukus į jį švelniai sučiulbėjau aišku pridėjau įronijos prieskonių
-Gerai. Kaip sau nori-jis atrodo dar labiau suirzo, ir dėl to džiaugiausi, bet staiga jo veidas persimainė. Jis atrodo sugalvojo kažkokią šunybę. Atsistojęs jis išėjo į kolidorių ir aš jau džiaugiausi laisve ir kad galiu nors minutę pabūt viena. Be veidų, balsų. Viena. Ir viską apmąstyt. Bet kaip sakoma neperšokus tvoros nesakyk "OP". Taigi po kelių akimirkų jis grįžo su sesute. IR aš sunerimus pažvelgiau į ją, vėliau į jį.

-... taip matot jai vėl prasidėjo tie skausmai-jo balse buvo galima išgirsti apsimestino nuogąstavimo ir rūpesčio gaidelę, kuri nieko gero nereiškia
-...naa jei tai vienintelis būdas, numalšinti skausmą..-jis atsiduso ir jie dar kažką pasikalbėję priėjo prie manęs.
-Panele Liz. jums tuoj palengvės-ji išsiėmė man iki skausmo pažįstamą švirkštą ir nieko nelaukus suleido kaip spėjau migdomuosius į veną. Mačiau kaip Viljamas šypsojosi pašiepiančiai ir priėjęs prie manęs pakštelėjo į kaktą
-Labanakt, mažyt- ir pajaučiau kaip jo lūpos palietė manąsiąs, aš jau nebegalėjau priešintis ir paskendau tamsoj..

Temos pavadinimas: Re: Šviesos karalystė Pir. 07 19, 2010 11:21 pm

Laukiu tesinuko

Temos pavadinimas: Re: Šviesos karalystė Antr. 07 20, 2010 10:55 pm

IVskyrius
Ta tamsa nebuvo tokia kaip anksčiau. Pamažu viskas ryškėjo, nors buvo matyti tik neryškus konturai, nesijaučiau tokia vieniša. Bet vis dėlto, jaučiau kad kažkas mane sekė ir stebėjo, tad nejučiomis pasileidau bėgti. Bėgti į niekur. Tuoliau nuo to neaiškau alsavimo, kuris mane vyjosi..

Pabudau išpilta šalto prakaito, mane tas košmaras persiokiojo jau mėnesį. Mėnesį po Viljamo apsilankymo. Po to aš jo nemačiau. Po jo man liko tik tas sapnas...

-Mažut viskas gerai?- kaip visąlaik budrus garbanius prislinko prie manęs. Jis atrodė dar blogiau nei, kai pamačiau jį pirmą kartą. Jis nesitraukdavo nuo manęs nei minutei, nuo tada kai pabudau.
-Viskas gerai-patikinau menkai šyptelėjus
-Gal dar nelaikas... gal dar nelaikas persikelti pas mane, mažut?-jis nerimastingai trypčiojo vietoj
-Ne, Deimjenai, viskas gerai- susiraukus palinkčiojau. Negi jis dabar gali apsigalvot?NEgi dar turėsiu prakriuksot šoje baltoj masėj? Ne aš daugiau čia neužsibūsiu. Kadangi taisiausi gana greitai ir per daug neklausinėjau apie savo praeitį, jie nusprendė mane išleisti, su sąlyga, kad valgysiu ir per daug nesijaudinsiu.
-Bet jei...
-Taip žinau, jei pradės svaigti galva, prasidės skausmai, o gal netgi haliucinacijos. TU pirmas tai sužinosi, ir aš nesipriešinsiu, kaad sugrąžintum mane į šį kalėjimą- pavarčiau akis ir išdėsčiau savo maldelę, kurią jis kalė man visą savaitę į galvą.
-Šaunuolė-jis savimi patenkintas nusišypsojo -Ką tu darai?-Deimjenas susiraukęs pažiūrėjoį mane, kai aš ruošiausi kelti kojas iš lovos, kurioj pragulėjau gana ilgą laiką. Tiesą sakant, nežinojau kiek... Galėjau tik spėti gal kelis mėnesius, o gal metus... TEžinojau, kad man buvo koma. O kas ir kodėl,man niekas nieko nesakė, lyg nieko nežinotų ir tai mane trikdė.

-Galbūt ruošiuosi eiti?-nepriekaištingai šyptelėjau, bet vis dar mačiau jo akyse ryžtą ir pasipiktinimą, o tai nieko gero nesakė. Tai reiškė, jog man jis neleis pačiai nueiti.
-Eiti?-jis kaltinamu žvilgsniu mane nužvelgė, lyg būčiau ką nors baisaus padarius
-Nąąą taip. Tu ką man neleisi eiti?
-Mažyt,tu turi ir tai mažai jėgu...-ir vėl jis pradėjo savo litaniją, kurią išgirsdavau kiekvieną dieną. Pasibaigė tuo jog kai pasipriešinau ir pasakiau jog eisiu pati, jis man pagrąsino, kad tupėsiu čia dar kelis mėnesius ir iš vis niekur eit nereikės. Ir man eilinį kartą reikėjo atsiprašinėt.

Jau po kelių akimirkų po mūsų barnio aš buvau jo glėbį ir jis mane nešė tuoliau nuo mano kalėjimo. Lauke laukė gana didelė mašina pire kurios stovėjo jau senyvo amžiaus vyras.
-Laba diena, panele-jis maloniai man šyptelėjo ir aš jam atsakiau tuo pačiu.Buvo gera matyt kitokius veidus, kitokius žmones.
-Pone, kita stotelė namai?-jis pažiūrėjo į Deimjeną. Taigi šis malonus vyras,jo vairuotojas, reiškias daebanius turtingas...
-Taip,Hektorai-net nepažiūrėjęs į jį atsakė, tada atsargiai įkėlė mane į mašiną ir pats atsisėdo šalia manęs
-Aš galėjau pati įsėt-papriekaištavau
-Mažut, prašau patylėk nors minutę ir bent kiek pailsėk. Laukia tolimas kelias- jis menkai šyptelėjo
-Tu dar ilgai taip elgsies?
-Kaip?-jis išsišiepė parodydamas dvi eiles dantų
-Lyg aš būčiau vaikas-įsmeigiau į kaltinantį žvilgsnį
-Taip, mažut, tikriausiai dar ilgai..- ir man visiškai subjuro nuotaika.
-Prašau manęs taip nevadint...-nusukus akis įsižiūrėjau į kelią. Viskas buvo taip vienoda ir nyku,kad man norėjosi pasiimt teptuką ir viską išmargint ryškiomis spalvomis...

Temos pavadinimas: Re: Šviesos karalystė Tr. 07 21, 2010 6:48 am

Idomu, laukiu tesinuko;)

Temos pavadinimas: Re: Šviesos karalystė Kv. 07 22, 2010 12:47 am

V skyrius
Nė nepajutau kaip užmigau ir paskendau giliam miege, o kai pramerkiau akis aš buvau kambary. Labai šviesiam ir erdviame. Šitam kambarį buvo susipynusi senovė ir dabartis. Jo sienos buvo pieno spalvos su lengvom pavasarinėm gėlėm -žibutėm kurios buvo begalo smulkios. Viename kampe stovėjo sena spintą, Tokia apie kurias rašoma pasakose, lyg atvėrus jos didelis medines duris, atsiveria kitas-gražesnis pasaulis. Šalia lango stovėjo stalas, kuris buvo toks pas paslaptingas ir pasakiškas kaip spinta. Man kilo klausimas ar kartais aš ne kokioj pily gyvenu?

KAd patenkinčiau savo nenuvaldomą smalsumą stryktelėjau iš lovos ir plačiai kaip tik galėjau atidariau langą. Kambaryje pasklido šaltas, bet gaivus, odą kutenantis oras. Ir pūstelėjo vėjūškštis, kuris atnešė iš sodo saldų alyvų kvapą. Pažvelgus žemyn, atsiverė gražus sodas, kuris buvo pilnas gėlių. Bet jų nebuvo per daug. Viskas buvo skoninga. Po kiek laiko mano svajas nutraukė beldimas į duris
-Užeikit- aš vis dar negalėdama pasitraukt nuo to dangiško grožio, kurį mačiau pro langą, riktelėjau. Į kambarį įėjo Deijmenas. Jis nebuvo kaip anksčiau pavargęs,prakaituotas, susivėlęs ir neskoningai apsirengęs. Jis buvo visai kitoks žmogus. Deimjenas buvo tvarkingai apsirengęs ir jis skaniai kvepėjo, be to atrodė pasitikintis savimi. Rankose laikė padėkliuką su maistu. Pamatęs, kad langas atviras, jis suiraukęs nužingsniavo prie manęs
-Negi nori peršalt, Liza? To dar betrūko. Marš į lovą.-jis sukomandavo kaip šeimininkas savo šuniui ir mane tai papiktino. Vis dėl to aš nenorėjau dar vieno kivirčo. Čia yra jo namai... ir aš jame svečias, todėl paklusniai nutipenau link lovos ir klestelėjau į minkštus patalus
Jis rūpestingai uždaręs langą priėjo prie manęs su padėklu, kurį vėliau padėjo man ant kelio
-Aš pasirūpins-iu, kad tu viską suvalgintum, LIza. Ir kol nesuvalgysi aš neišeisiu iš šito kambario.-perspėjo
BEt aš nealkana-papriekaištavau
-Man tai visai nerūpi-jis melavo... Jam rūpėjo viskas kas susiję su manim.
-Gerai valgysiu tik su viena sąlyga.-aš gudriai šyptelėjau
-Kokia?-jis smalsiai į mane pažiūrėjo
-Už kiekvieną kasnį-atsakymas į mano klausymą. -JIs susiraukė ir jo antakiai susijungė į vieną liniją
-Už penkis kąsnius- jis pažiūrėjo į mane laukdamas reakcijos
-PEnkis?-suprunkščiau- O gal tris?
-Ne. Penki arba nieko-jo griežtas ir savim pasitikintis tonas sakė kad jis pokalbį baigė ir man belieka rinktis. Puikybė ir smalsumas kovojo tarpusavy ir smalsumas laimėjo
-Gerai duok šaukštą- dramatiškai atsidusau, jis nusijuokęs iš mano išraiškos įdavė man šaukštą ir padrąsinamai šyptelėjo. SUvalgiau vieną, du, tris, keturis ir supratau kad penkto nebeįveiksiu, bet negaliu pasiduot šiaip ne taip suvalgiau penktą. Deimjenas visą laiką mane stebėjo, kad suvalgyčiau tikrai penkis šaukštus ir ne mažiau
-Umm-bandžiau sugalvoti klausimą. Galvoje jų buvo begalė, bet turėjau išsirinkti tik vieną.
-Geraiii... KAip mes susipažinom? AR mes buvom pora? Aš tave kadanors įskaudinau?-paskutinysis klausimas mane kankino nuo tada, kai Viljamas apsilankė pas mane ir kažką kalbėjo apie meilužį
-Eiii, mano meiloji, čia trys klausimai, o mes tarėmės dėl vieno.-ir aš karštlygiškai bandžiau išrinkti patį svarbiausią, nes žinojau, kad su juo ginčytis beviltiška, nes bet kuriuo atveju pralaimėsiu
-Ar aš tave kadanors įskaudinau?
-Ne... ne... Tikriausiai aš pats buvau kaltas-jis blausiai šyptelėjo
-Pats kaltas? Kodėl?-tai nė velnio nenuramino mane griaužiančios sąžinės o juolabiau smalsumo. Kurį tik dar labau sužadino
-Kad tai sužinotum, turi suvalgyt dar penkis šaukštus -jis gudriai šyptelėjo
-AŠ daugiau negaliu suvalgyt nei šaukto-apmaudžiai atsidusau
-Tada daugiau nebus atsakymų, bent jau šiandien. BE to mes abu pavargom ar ne? O jau gana vėlu-jis atsistojęs paėmė padėklą su maisto likučiais ir patraukė link durų, o aš bandžau akimis surasti laikrodį. Deja, tokio čia nebuvo, tik mačiau, kad saulė jau beveik nusileidus, bet vis dar bando savo menkais spinduliukais apšviesti gražujį pasaulį, prieš tai kol jis nepaskendo nykioj tamsoj.
-Ten yra vonia-parodė į baltas duris, kurių anksčiau net nepastebėjau -Spintoj yra rūbų. Persirenk ir keliauk į lovą. Ateisiu patikrint kaip miegi-jis žinodamas, kad jo žodžiai gali mane sunervint, kaip ir atsitiko, spruko iš kambario, kol nespėjau jam atsikirst. Taip nieko daugiau nepalikdamas tik paklusti jo valiai. Atsidusus išlipau iš lovos ir atidarius spintą pamačiau begalę rūbų, kurie keliom akimirkom atėmė man žadą. Vėliau susiradus naktinius nuėjau į mažytę vonią. ten įdėmiai apžiūrėjau visus randus ant savo kūno, vienas iš didžiausių buvo prie pilvo. Tai buvo didelis rėžis per visą pilvą.Atsidusus užsidėjau naktinius ir nuslinkau į lovą. NEreikėjo laukti nė kelių minučių ir į kambarį įėjo Deimjenas
-Šiaip reikia pasibelsti... Kas būtų jei būčia nuoga?-papriekaištavau
-Liepčiau apsirengt-jis lengvabūdiškai truktelėjo pečiais
-TU nepakenčiamas-susiraukus pasislėpiau po kaldra
-Visko gali būt-sumurmėjęs jis patraukė link durų
-Išeini?-išlindus iš po kaldros pažiūrėjau į jį
-Taip. Labos
-Ne neišeik, prašau. Nenoriu paskęst tamsoj viena- tyliai sumurmėjau. Ir kai jis užgesino šviesą, jau maniau, kad Deimjenas išėjo, bet staiga pajaučiau šiltą ranką ant manosios
-Kol aš šalia, mieloji, gali nesibaimint nieko-jis tyliai sušnabždėjo man į ausį ir prigulė šalia manęs. Prie jo jaučiaus rami ir saugi. Jis švelniai glostė man plaukus ir niuniavo kažkokią melodiją, kol nuskridau miego karalystę.

Temos pavadinimas: Re: Šviesos karalystė Pir. 07 26, 2010 10:35 pm

VI skyrius
Mano veidą švelniai kuteno saulės spinduliai ir nors norėdama dar pamiegoti,prisiverčiau pramerkti akis. Šviesoje kambarys atrodė dar didingesnis ir dar paslaptingesnis, nei vakare. Pasijaučiau tokia maža, kad net mano oda pašiurpo. Kažkodėl per daug nemėgau didelių vietovių ir pompastikos arba tiesiog dabar nemėgstu. Padėjau kojas į minkštą pūkuotą kilimą ir pati sau nusišypsojau. Prasideda nauja pradžia. Naujas gyvenimas, kuriame aš turiu dar daug ką sužinoti ir viską pradėt iš naujo. Aš lyg vaikas, kurį turi mokyti vaikščioti, taip mane turėjo išmokyti iš naujo gyventi. Paskendus sao mintyse, nuėjau į dušą. Ten šiek tiek atsigaivinus ir atsibudus iš miego dar kartą ištyrinėjau savo kūną: vienas rėžis ant pilvo, keli randai ant rankų, vienas ant dešinės kojos, ir mano nuostabai, turėjau drūgio formos tatuiruotę ant kairio peties. Atsidusus susivyniojau į minkštutėlį rankšluostį ir mane užplūdo kažkokie vaizdiniai. Susiraukus atsirėmiau į spintelę, kuri buvo vonioj, ir visi vaizdiniai taip pat kaip greitai atsiradę ,taip pat greitai dingo.
Grįžus į kambarį pirma mintis buvo pravert langą. Medinėmis grindimis paskubom nužingsniavau per visą kambarį ir atidariau langą. Pavasariškas, šaltokas vėjas plūstelėjo į kambarį šiek tiek pašiaušdamas mano odą. Mąsčiau kaip uostysių visas tas spalvingas gėles, kaip supsiuos ant sūpinių. kurios buvo beveik tiesiai man prieš langus, kaip vaikščiosiu po didžiulį sodą. Vis dėl to man reikėjo atsitraukt nuo tokių širdžiai malonių minčių ir sugalvot ką apsirengt. Susiradus vienintelius kasdieniškus platėjančius džinsus ir lengvą laisvą maikutę paskubom apsirengiau ir pažiūrėjau į veidrodį. Į mane žvelgė šviesiai rudų plaukų, menkutė, laiba mergina, kurios švelniose veido bruožuose visai netiko jos aštrios akys, kurios žaibavo nenurimdamos. Dar kiek prastovėjau žiūrėdama į save, kol atsiminiau savo dienos tikslą. Nužvelgiau savo kambarį ir pamačiau ant naktinio staliuko padėtą laiškelį. Genama vaikiško smalsumo atplėšiau laišką ir greitai peržvelgiau
"Labas rytas Liza,
Atleisk, kad negaliu pravest ekskursijos po šiuos namus šiandien. Turiu reikalų. Durys užrakintos, tad neišeis prasmukt ir persišaldyt, be mano sutikimo, brangioji. Pusryčiai ant stalo, svetainėj. GEros dienos.
Deimjenas"
Taigi šitas ,kaip matosi,greitai parašytas laikškelis nieko gero man nereiškė, išskyrus-nuobodžią dieną. Apsisukus ant kulniukų nužingsniavau link durų ir jas atidarius atsivėrė lyg nauja karalystė su daug paslaptingų kambarių. Tai nebuvo nuosavas šiuolaikiškas namas.. tai buvo kažkas daugiau, kažkas įspūdingo ir pasakiško. Šis namas turėjo istoriją. Kiekviena jo dulkė galėjo papasakot vis naują istoriją, kuri būtų viena už kitą paslaptingesnė. Aš tai jaučiau. Jaučiau kaip kvėpuoja šis namas. Jis gyvas. Nors perkopė tikriausiai kokį amžių o gal kelis,jis vis dar buvo jaunas.
Nusileidau plačiais laiptais į pirmą aukštą, ieškodama svetainės. Mano skrandis jau buvo pradėjęs groti maršus ir nusprendžiau pasiskubinti. Šiek tiek paklajojus suradau tą "pažadėtąją žemę" Tai buvo gana didelis stalas, kurį supo begalės kėdžių ir vienam gale buvo patiekti pusryčiai,kaip supratau, man.Ten buvo visko ko tik širdis geidžia. Nuo sumuštinių iki lengvų pyragaičių ir viskas MAN. Tai buvo atgaiva po ligoninės maisto. Valgiau kiekvieną kąsnelį pasimėgaudama, lyg ragaučiau pirmą kartą. Staiga pasigirdo dūžtančio indo garsas, kuris nuaidėjo visam name garsas ir aš surikau iš išgąsčio.
-O atleiskite, ponia.nenorėjau jūsų išgąsdint- galima sakyt iš didžiulės komodos , kuri buvo pilna indų išlindo smulkutė juodaplaukė mergina, ji nedrąsiai šyptelėjo
-Nieko tokio. IR aš jokia ponia. Vadink mane Liz. Tiesiog Liz. Kai taip formaliai žmonės kreipiasi į mane jaučiuosi perkopus jau kokius šešias dešimtis-nusijuokiau
-Gerai...Liz. Mano vardas Bonė.-ji vos linktelėjo ir jos veidą nutvieskė nuoširdi šypseną
-Šaunu. AM gal nori pusryčių. Aš ..aš visko nesuvalgysiu-viltingai į ją pažiūrėjau
-NE ačiū, panele tai yra.. Liz. Aš jau pusryčiavau.
-Taigi tu esi mano esmeninė auklė, kuri turi mane stebėt kol Deimjeno nebus?
-Na galima taip sakyt-ji kiek padvejojus tarė
-Taip ir galvojau-susiraukus subumbėjau
-Na bet ponas Deimjenas grįš vakarop.. O kito laiko, aš jums...tau palaikysiu kompaniją.-Bonė šyptelėjo
-Galėsim pavaikščiot po sodą?-viltingai pažiūrėjau į Bonę
-Nemanau... Gal kitą dieną.
-Teks man su tuo susitaikyt.
-Susitaikyt su kuo?-bonė smalsiai žvelgė į mane
-SU tuo, kad su manim elgiasi kaip su vaiku.
-Na anksčiau jūs tam nesipriešindavot...-ji susiraukė lyg atrodytų kad būtų kažką per daug pasakius
-Anksčiau?
-Na apie tai turėsi marias laiko pasikalbėti su ponu Deimjenu, Liz-ji gudriai nutraukė Bonei sau nemalonią temą
-Ir kai pavalgysi pasakyk, šiek tiek aprodysiu šį namą...
-GErai, aš jau pavalgiau-nė pati nepastebėjau kaip ji valdo mane ir galima sakyt mano mintis, Ji buvo gudri ir apsukri. Galėjo ir mokėjo nukreipt viską tą linkme,kuria ji norėjo.
DAr kelis kartus patikinus, kad aš tikrai nealkana, mes nužingsniavom į Deimjeno ir jo šeimos biblioteką. IR aš netekau žado. Ten buvo begalė knygų ir visas šias knygas gaubė šilta aura. Kambaryje be knygų buvo židinys, kuris tikriausiai buvo ne mažesnis nei aš, o gal ir didesnis, sofa ir keleta foteliukų ir stlas, ant kurio buvo išmėtytą begalė popiergalių.
Dar šiek tiek šnektelėjus su manim, Bonė išėjo pabaigti darbų. O aš ėmiausi knygų. Pirmoji buvo "VĖtrų Kalnas" ir aš inikus skaičiau apie žmonių susipainiojusius likimus,jų išgyvenimus, jų džiaugsmą, lūdesį ir netgi mirtį. Buvau taip paskendus knygoj, jog nepastebėjau kaip lekia laikas, kol į biblioteką neįėjo Bonė ir nepasakė, kad Deimjenas grįžo.
-Pasakyk jam, kad tuoj nusileisiu vakarieniaut-šyptelėjus užlipau laiptais į viršų ir galvojau kaip čia apsirengus. Šiek tiek pasikuitus spintoj radau trumpą, gana pūstą baltą suknelę prie jos priderinau masyvius juodus karolius ir juodus aukštakulnius. Atrodžiau gana gerai, galbūt kaip vakarienei per daug puošniai, betgi aš gyvenu tokiuose rūmuose, tad turiu atrodyt taip pat stulbinamai kaip ir jie. Kaukšėdama nusileidau laiptais ir pasukau tiesiu taikymu į svetainę. Mane pasitiko švelnus Deimjeno žvilgsnis ir jo šėlmišika šypsena.
-Maniau jau tavęs nebesulauksiu. Galvojau eit ieškot, ar ne. -jis kikendamas priekaištavo- Vis dėl to laukimas, davė vaisių. Atrodai stulbinamai, Liz.-jis nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, tada atsistojęs galantiškai patraukė kėdę, kad galėčiau atsisėst ir kai tai padariau, ją pristūmė
-Ačiū-nebegalėdama sulaikyt šypsenos linktelėjau. Vsikas taip dvelkė senais ledi ir džentelmenų laikais... renesansu.. ir tai mane labiausiai žavėjo.
-Kodėl nesakei,kad gyveni pily?-smalsiai pasiteiravau
-Visu pirma tai skanaus-jis nežymiai linktelėjo,o aš nuraudau iš sumišimo. Deimjenas mokė mane mandagumo. Jis mokė mane gyvent ir lepino mane, lyg vaiką.
-Am... taip...tikriausiai. Skanaus-sumikčiojau ir nuleidus akis pažvelgiau į lėkštės turinį. Salotos, kažkoks gabaliukas matyt labai sveikai iškeptos mėsos ir ryžiai. Šakutės galiuku paknaisiojau daržoves ir atsidusau. Buvau neišalkus neikiek nuo tada kai pavalgiau pusryčius.
-Valgyk,Liz. Nenuodingą-jis nusijuokė ir pats atsipjovė kažkokio sultingo kepsnio.
-Taip, valdove- atsidusus šiek tiek prisiverčiau suvalgyt dražovių-Taigi kodėl tu gyveni pily?-pakartojau klausimą
-Na vargu ar šis namas nors kiek primena pilį. Tai tiesiog mūsų giminės dvaras. Na o kodėl?Tai tikriausiai dėl tavęs, Liz. Čia daug medžių gamtos ir visko ko reikia rebilitacijai. -jis šyptelėjo
-Taip čia daug sodų ir augalų...bet neturiu tesisės iškišt nosies iš namo-vos ne riktelėjau
-Ššš. Prie stalo pyktis draudžiama-jis nusijuokė iš mano reakcijos- Viskam savas laikas, Liz neskubėk gyventi. Tarpkitko norėjau, kad šiandien pabūtum namuose dėl to, kad su jais apsiprastum ir nuspręstum ar tau jie patinka.-jis ramiia dėstė savo mintis
-Kaip jie man gali nepatikt? Jie tokie jaukūs, tokie paslaptingi... JIe gyvi.
-Na anksčiau, tau jie ne taip patiko.
-Tai reiškias anksčiau mes čia negyvenom?
-Ne ir valgyk, Liz. Daugiau neatsakysiu nei į vieną klausimą kol lėkštė nebus tuščia- Deimjenas buvo labiau panašus į tėvą nei į draugą ir tai mane erzino, bet nors ir nenorėdama kažkodėl jam paklusdavau. Visdar mano galvoje skambėdavo ta pati dainelė "Tu svečiuose. Būk mandagi"
Ir svetainėje stojo tyla. Bet ji nebuvo ilga ir aš ją vėl pertraukiau. Atrodo toks mažiukas dalykas ant piršto gali taip stipriai priversti plakti širdį, prisivertus nusiramint ir nustatyti kuo ramesnę grimasą pažvelgiau į ramiai valgantį Deimjeną.
-Klausyk tavo žmona nesupyks, kad am tu tarkim globoji mane?-kaip mėgindama švelniau paklausiau, vis dar žiūrėdama į jo žiedą
-Aš nesusituokęs-jis mane nukirto gana griežtai, bet tada jo veide nušvito klastinga šypsena galbūt su šiek tiek pajuokos.
-Gerai sužadėtinę?-vis dar nekantravau. Jaučiau kaip mano širdis plaka greičiau nei jai priklauso plakti ir ji baigia nusirist į kulnus.Mane kamavo klausimai.Ką jis po velniu su manim daro?Kodėl jis čia?Jis turėtų būti su savo mylimąją. Kodėl jis elgias taip su manim? Ko jis nori iš manęs?
-NA o tu supyktum?-jis žvelgė man į akis ir blausiai šypsojosi lyg mano sutrikimas jį tik linksmintų
-Na... manau.. ne. -susiraukus pažiūrėjau į jį-Ką tu nori tuo pasakyt?
-Ną o kaip tu manai, Liz?-jis nenuleido nuo manęs akių. Negi mes susižadėję? NĖ taip negali būt.Jis mane tik išjuoks.
-Net neįsivaizduoju-lengvai papurčiau galvą patvirtindama savi žodžius
-Tada reiškias nieko-jis nusijuokęs ėmėsi savo kepsnio. Na o man apetitas dingo. Mane per daug trikdė klausimai, kruie sukosi mano galvoje. Jei mes ir būtumėmė susižadėję, tai aš turėčiau turėt žiedą. O jo nėra. BEt jeigu per tyrius jį man nuėmė? Turėjau rizikuot, bet bijojau būt išjuokta.
-Gerai.. Mes susižadėję?-sutrikus pažiūrėjau į jį, po kelių minučių apmąstymų
-Bingo-jis pašaipiai šyptelėjo
-Kodėl...kodėl tu norėjai mano rankos?-negalėdama vis dar tuo patikėti dvejojančiu žvilgsniu pažiūrėjau į jį
-Nes norėjau namie turėt katę.-jis ramiai pasakė
-Katę?-dar labiau sutrikus į jį pažiūrėjau
-Va būtent, brangioji- ir supratau kad iš jo daugiau nebeišpešiu nė žodžio...