LiaLiaLia...

Hahaha. Galit pasijuokt iš durnos kūrybos xDD

1.

Jis išėjo iš mokyklos. „Mažius“,- pagalvojau šypsodamasi. Jis tikrai buvo mažas, kaip 13 metų. Jo vardas buvo Marius, aštuntokas. Sakyčiau, per jaunas 8 klasei, bet turėjo proto, tai gal todėl taip šoktelėjo.
Buvo kažkur apie devintą vakaro. Marius mėgo anglų kalbą, todėl pasilikdavo vakaro pamokoms.
Dabar jis ėjo šaligatviu, link šviesoforo ir skaitė knygą „Mėnulio vaiduokliai“. Aš ėjau visai netoli jo. Buvau apsivilkusi džinsus, juodus marškinėlius ir užsimetusi rudą švarkelį. Mačiau keliais knygos eilutes: „Jis pagriebė Mari ir įsitempė į duobę. Ten jos laukė daugybe vaiduoklių ištroškusių jos kraujo ir skausmo.“ Vos nesprogau iš juoko kai Mariui skaitant šias eiles, pasišiaušė plaukai. „Na, na, mažyli. Prisiskaitysi, miegot negalėsi“,- pagalvojau. Priėjau arčiau ir paklausiau:
-Mariau, tu tiki vaiduokliais?- jis krūptelėjo ir atsisuko. Turbūt nesitikėjo mane čia pamatyti.
-A, čia tu Kele. Negąsdink taip,- tarė piktai.
-Atleisk, nenorėjau,- ir pridūriau,- Jei ir toliau tokias knygas skaitysi, tai gąsdinsies ir nuo vėjo,- tariau šypsodamasi. Mes priėjome šviesoforą.
Degė raudona. Marius buvo vis dar įsikniaubęs į knygą. Staiga jis garsiai perskaitė:
-Vaiduokliai pasirodo per pilną mėnulį...
-Nejaugi?- nusistebėjau,- Jeigu taip tai jų turėtu būti pilnas miestas,- ir pasižiūrėjau į dangų kur vėjas gynė debesis nuo pilnaties.
-Nemanau, nes tokių dalykų kaip vaiduokliai nėra,- „Taip pasakė tas, kuris atliko darbą apie vampyrus“,- pamasčiau.
Pagaliau užsidegė žalia. Perėjome perėją, atsisveikinome ir nuėjome į skirtingas puses. „Vargšelis, kad tik jis žinotų“,- pagalvojau eidama namo,- „Kad tik jis žinotų...“