Samara Mitternacht. Vidurnakčio istorija.

Hellow.... Taigi, aš kuriu tokią istoooorijąąą... Nežinau ar jum patiks, bet gal bent kokių atsiliepimų sulauksiu xDDD

1. Begalinė tamsa

Ji vaikščiojo parke. Vėlyvą naktį, šviečiant mėnesienai. Su baltais, vos peršviečiamais naktinukais. Maža mergytė, be tikslo klaidžiojo čia, tamsioje, neapšviestoje aikštelėje. Šviesūs, beveik balti, plaukai siekė liemenį, o bespalvės akys buvo nukreiptos kažkur už šios planetos, gal net visatos ribų. Krūmuose kažkas krustelėjo. Ji pasuko galvą į tą pusę, bet nieko nepamatė...tik begalinę tamsą, kurią jau buvo įpratus stebėti. Ji nepamatė vyro su juodu apsiaustu, kuris išlindęs iš šešėlių, tyliai artėjo prie jos. Tačiau pajuto. Visu kūnu pajuto veriantį šaltį, kai jis buvo jau netoli, vos už poros metrų.
-Kas tu?-paklausė ji tyliai.
Vyras tylėjo, bet nenustojo artėti.
-Atsakyk,-žengė atatupsta nuo jo.
Vyras pakėlė ranką ir palietė jos galvytę. Mergaitė iš karto sustojo.
-Nebijok mažyle,-prakalbo vyras, šaltu lediniu balsu,-Aš tau nieko nepadarysiu.
Ant mėnulio užplaukė debesis. Akimirką liovėsi pūtęs vėjas, nutilo lapų šnarėjimas. Pasigirdo suleidžiamų į mėsą ilčių garsas ir tylus atodūsis.
Debesis ramiai šalinosi, užleisdamas vietą mėnulio spinduliams. Ten kur stovėjo vyras su mergaite, dabar telkšojo kraujo bala.

Pabudau išpilta šalto prakaito. Šalia ant žemės gulėjo sudaužytas žadintuvas. „O ne...tėvas mane nudės...“. Pagalvojau pažiūrėjus į sumalta prietaisą. „Turbūt žiauriai vėluoju...“. Greitai šokau iš lovos ir nuėjau prie spintos. Iš ten išsitraukiau baltą suknelę su rankovėmis, bet atidengiančią pečius ir kaklą. Dar užsidėjau vėrinį su raudonu lyg kraujas brangakmeniu. Truputį pasimaiviau priešais veidrodį, kur matėsi išplaukęs mano atvaizdas. Šviesūs plaukai laisvai krito ant pečių ir siekė šlaunis. Nors veidrodyje nesimatė, žinojau, kad ten turėtų būti kraujo spalvos akys. Tokios gundančios ir svaigios...visai kaip kraujas...kaip jo malonus aromatas, nuo kurio mes apgirstam ir tampam nevaldomi... Pasišlykštėjusi savo mintimis greitai nusisukau nuo veidrodžio ir išėjau iš kambario.
Leidausi senais, akmeniniais laiptais, laikydamasi už šaltų pilko akmens sienų. Beeidama visiškoje tamsoje užkliuvau už kilimo krašto ir vos nenukritau. Atsitiesusi ir, susitvarkiusi plaukus bei suknią, nuėjau į tėvo kabinetą.
Ši patalpa taip pat buvo akmeninė, kaip ir visos kitos patalpos. Tai viduramžių laikų pilis. Kaip šiuolaikinis penkiaaukštis. Gal, net aukštesnė. Kažkur apie penkis aukštus žemyn dar eina požemiai. Jau senai išnaršiau šitą pilį ir žinau visus juos užkampius. Jos koridoriai, lyg labirintai, pirmą kartą čia atėjęs nepažįstamasis, gali labai lengvai pasiklysti.
Durys – sunkios ir medinės. Ant vienos sienos kabėjo didelis raudonas kilimas, išmargintas viduramžių stiliaus raštais. Kitoje pusėje buvo du dideli, vos ne per visą sieną langai, užtraukti juodomis užuolaidomis, taigi kabinetas taip pat skendėjo tamsoje. Kitoje sienoje kabėjo milžiniškas veidrodis.
Įėjus į kambarį, mano blondiniškoje galvelėje iškart suskambo mintis. „Visai kaip vaikystėje...beribė tamsa...“.
-Štai kur tu, mano mieloji...,-išgirdau seną, bet dar energingą balsą.-Kaip išsimiegojai?
-Gerai, tėve,-tyliai uždariau duris, nes žinojau, kaip jis nemėgsta triukšmo. Atsargiai priėjau prie rašomojo stalo.
-Ir vėl sudaužei žadintuvą, kad vėluoji?-linksmai paklausė.
Aš kiek nuraudau ir jau žiojausi sakyt pasiteisinimą, bet mane pertraukė jauno vaikino balsas.
-Ooo...mūsų mažylė susigėdo...-pasigirdo prunkštelėjimas.
-Užčiaupk nasrus, Gato, nes vėl gausi į nosį...-piktai leptelėjau.
Gato buvo juodų ilgų, maždaug iki juosmens, plaukų, tamsių akių vaikinas, visada besirengiantis tamsiais, dažniausiai juodais drabužiais. Iš išvaizdos, neduotum jam daugiau nei 17, bet akys bylojo gilią išmintį, tarsi jis gyventų, jau ne vieną šimtmetį.
-Na, na, vaikai...nesipykit...,-senis atsistojo ir akimirksniu užsidegė visos kabinete buvusios žvakės.
Nuo netikėtos šviesos užsimerkiau ir pasitryniau akis. Atsimerkusi, pamačiau žilų plaukų seneliuką apsigaubusį juoda, nuo skalbimo išblukusia, mantija. Nors atrodė senas, laikysena išdavė nenustygstančius ir energingus sielą, bei kūną. Tarsi jis būtų amžinas jaunuolis, kurio beveik juodos akys buvo pilnos šokinėjančių liepsnelių, taip ir besiveržiančių iššokti ir kam nors apdumti protą. „Kokia keista giminė“ Pagalvojau „Jaunikliai atrodo lyg seni išminčiai, o senieji, lyg ką tik paauglystės slenkstį peržengę vaikai...“.
Senis priėjo prie manęs.
-Ar žinai, kodėl pasikviečiau tave, mieloji?-žvelgė į mane savo linksmomis akimis ir plačiai šypsojosi. Nors buvo senas, jo dantys buvo balti ir sveiki. Ir tik vienas bruožas skyrė juos nuo paprastų dantų. Tai keturi, stebėtinai ilgi ir aštrūs iltiniai dantys.
Aš be baimės žiūrėjau į senį, net nekreipdama dėmesio į iltis, ir niūriai pasakiau.
-O aš taip tikėjausi, kad jūs pamiršit...
Gato nusijuokė.
-Na jau, na...kaip galėčiau užmiršti savo sesutės gimtadienį?-ištraukė juodų rožių puokštę.
-Pataisa, įseserės...ir kodėl juodos rožės? Ruošies mano laidotuvėms?-vis dar be nuotaikos paklausiau.
-Ir taip, ir ne. Juodos tam, kad nekiltų pagunda...
-Įdomu, kuriam labiausiai kyla pagunda, tau ar man?
-Man atrodo, kad abiem...
-O aš įsitikinus, kad tau...
-Vaikai! Ša!-sušuko tėvas.-Štai, meilute, tavo dovana,-jis padavė man didelę, į juodą popierių suvyniotą ir aprištą auksiniu kaspinu, dėžę.
„Ech...ir vėl juoda spalva...“. Perskaičiau kas buvo parašyta kortelėje. Nuo Grafo Manguso Li. Tavo laikino tėvo, kuris tave myli kaip savą. Pažiūrėjau į grafą. Tas vėl man plačiai nusišypsojo. Keistai šyptelėjusi, atidariau dėžę ir išėmiau iš jos ilgą grandinę, kurios galuose buvo po smaigą. Nieko nesupratusi pažiūrėjau į tėvą.
-Kas yra? Nepatinka?-susirūpinusiu tonu paklausė.
-Na...patinka ar ne...pirmą reik išsiaiškint, ką aš turėčiau su juo daryt...-pakėliau vieną iš smaigų, o kitas nukrito ant grindų ir paskleidė po visą pilį smarkų ir čaižų garsą, kad net užsimerkiau. Mangusas neišgirdo (ar bent jau neparodė, kad girdėjo) šito kurtinančio garso.
-Tai bus tavo ginklas, kuris padės apsiginti tau nuo medžiotojų.
-Medžiotojų?
-Taip, mieloji. Jie medžioja mus...maišytieji ir paprasti žmogėnai.
-Bet aš nemoku valdyti...šito...daikto...-vėl pažiūrėjau į grandinę.
-Aš pasirūpinsiu mokymu.
-Pala, pala...,-akimirką sustingau ir bandžiau priversti dirbti savo blondiniškas smegenis,-Tai taip išeina, kad...,-vėl nutilau ir sutrikusi pažvelgiau į tėvą.
-Taip, tu galėsi peržengti pilies žemes...

Idomiai laukiu tesinuku...;D

Ok, štai dar vienas xD

2. Senai užmiršti prisiminimai

Ji vėl eina. Tuo pačiu parku, tą pačią mėnulio apšviestą naktį. Pro tuos pačius žibintus ir suoliukus. Viskas tas pats. Akys, vyras, debesis, tyla...ir tas garsas. Garsas, kuris sujaudina bet kurį iš mūsų. Garsas, galintis išvesti iš pusiausvyros ir savitvardos. Garsas, už kurį malonesnis gali būti tik kraujo kvapas ar jo skonis. Skiriasi tik mergaitė. Dabar ji vyresnė. 10...gal 11 metukų.
Vaizdas pradeda lietis ir ji atsimerkia. Kol kas dar nesusigaudo kur esanti ir kodėl. Pagaliau pamato priešais ją stovintį rudaplaukį vyrą pilkomis akimis ir tyliai šaukiantį ją vardu.
-Samara...mano mažylė...Samara...Samara...-pamažu vyras pradingsta ir ji lieka beribėje tuštumoje. Juodoje begalybėje, kur nėra nė kruopelės šviesos. Yra tik balsas. Balsas, šaukiantis jos vardą. „Samara. Samara. Samara.“. Pamažu balsas išsikraipo ir pavirsta siaubūnišku riksmu, bet vardas aiškiai girdimas. „Samara!“
Ji prasmenga. Prasmenga šitoje juodumoje...begalinėje tuštumoje... šitame smegenis plėšiančiame riksme...

-Samara!
Staigiai pašokau iš lovos. Užklotas nusmuko, atidengdamas blyškią krūtinę ir baltus naktinukus. Giliai alsavau ir bandžiau susigaudyt kas mane šaukė.
-Ei...Samara...
Greitai pasukau galvą į balso pusę ir akimirksniu mane užplūdo pyktis.
-Idiote! Ką veiki čia?
Šalia mano lovos stovėjo Gato apsirengęs savo mėgstamu odiniu švarku ir juodais džinsais.
-Jei rimtai, tai ruošiaus eit į miestą. Su tavim... Bet kaip matau, panelė neturi noro keltis...-apsisuko ant kulno ir jau norėjo eiti, bet aš tylai atsidusau ir ištariau.
-Palauk truputį...greitai susiruošiu...-pažiūrėjau į brolį ir prisiverčiau nusišypsoti. Gato atbulomis nušokavo prie lango ir atitraukė užuolaidas. Už lango švietė didelis mėnulis. Aš atsikėliau iš lovos ir pasiėmus odinį švarkelį bei odines kelnes, nuėjau į kitą kambarį persirengt, palikdama Gato stovėti, įbedusį žvilgsnį į mėnulį. Po kelių minučių knisausi batų skyriuje ieškodama savo kerzų. Pagaliau radusi juos, šlumštelėjau šaliai lovos ir apsimovusi susisagsčiau sagtis. Atsistojusi pažiūrėjau į nejudančią statulą priešais langą. Priėjus trenkiau jai per galvą.
-Krutinkis idiote...
-Ai...pati idiotė...-atsisuko, trindamasis už sutrenktos vietos.-Tai kaip nori išeit? Tvarkingai, per duris, ar bet kaip, per langą?
-Per langą...-pasakiau paversdama savo ilgąją grandinę su kuolais į paprastą apyrankę ir užsidėdama ją ant kairio riešo.
-Gerai...jei jau taip sugalvojai...-atidarė langą ir iššoko.
Aš priėjau ir pažiūrėjus žemyn iškart atsitraukiau. Žemė buvo už kokių penkių metrų.
-Ei! Kur dingai?-išgirdau iš apačios atsklindanti Gato balsą.-Tik nesakyk, kad išsigandai...
Giliai atsidususi užsimerkiau ir bandydama guostis, kad neužsimušiu, iššokau pro langą. Mano nuostabai, instinktyviai nusileidau ant kojų. Labai švelniai ir tik truputį pasilenkdama.
Prie manęs plodamas priėjo įbrolis ir paplekšnojo per petį.
-Šaunuolė.
Aš piktai patraukiau jo ranką nuo savęs.
-Neprisišauk. Aš tau dar neatleidau už tai, ką bandei man padaryt...
-Nagi...juk atsiskaitėm...tu man nosies vos nesulaužei tada...-nusijuokė.
-Nieko juokingo nematau...būtų įdomu tave pamatyt tokioj situacijoj...bet gaila, kad tu-grynakraujis...
-Taip aš toks...-pagyrūniškai išpūtė krūtinę.
-Pagyrūnas...-šiurkščiai tarstelėjau.
-Pati užsiminei apie grynakraujystę...
-Užsičiaupk...
Gato atsiduso.
-Kodėl su tavim amžinai yra problemų?
-Gal dėl to, kad tu mane amžinai nervini?
Jis vėl atsiduso, bet nieko nebepasakė. Išėjom iš pilies žemių ir per mišką patraukėme link miesto.
* * *
Miestas naktį, daug bjauresnis nei dieną. Pakampėse pilna benamių ir vos, vos apsirengusių kekšių, drebančių nuo menkiausio vėjelio. Parkais šmirinėja žiurkės ir benamiai, beveik laukiniais pasidarę šunys, bei katės. „Idiotai...visi žmonės idiotai...“. Galvojau eidama ir žiūrėdama į porą kekšyčių mojančių mano „brangiajam palydovui“, kuris niekaip negalėjo atitraukti akių nuo mano kaklo (kad ir kaip aš jį bandžiau slėpt). Pasukusi į kažkokį skersgatvį iškart pajutau kažką negero, tad nusisegiau apyrankę. Ir pačiu laiku, nes man už nugaros pasirodė į žmogų panašus padaras, bet jis buvo visas apiplyšęs, veidas labiau priminė kiaulės snukį su labai aštriais dantimis. Šis keistas padaras kažką sušnypštė ir puolė mane norėdamas įkąsti į kaklą. Aš negalvodama atkišau vieną iš smaigų ir jis pervėrė tą neaiškių daiktą. Pamačiusi, kad jis sutriko, spyriau jam į pilvą ir pasileidau bėgti skersgatviu. Jaučiau kaip jis sėlina man iš paskos. Jaučiau tą stingdantį šaltį. „Šaltį?“. Nevalingai sustojau ir pradėjau knistis po savo atmintį. „Tas šaltis...jau esu jį jautusi...kažkada seniau...“. Išgirdusi kažką sukrutant iškart atsisukau. Man nespėjus nė sucypt, išsigimėlis vampyras apnuogino mano kaklą ir jau norėjo suleisti dantis į jį, bet pasigirdo šūvis ir tas daiktas, surikęs ausis veriančių balsu, išnyko. Sutrikus stovėjau skersgatvyje, žiūrėdama į vaikino siluetą, laikantį ginklą. Jis nusisuko ir nuėjo nespėjus man atsigaut tiek, kad galėčiau sustabdyt jį.
Porą minučių dar sėdėjau toje siauroje ir šaltoje gatvelėje, galvodama apie vaikiną ir...tą keistą šaltį. „Jau jaučiau jį...tikrai pamenu, kad jaučiau...bet kur?“. Mano galvoje kirbėjo vienas klausimas. „Kur?“. Giliai atsidususi atsistojau ir išėjau iš skersgatvio, paspirdama pro šalį ėjusią katę. Eidama niekaip negalėjau liautis galvoti apie vampyrą, vaikiną su ginklu ir „kur?“. „Po velniais! Kodėl? Kodėl? Kodėl?“. Trankiau sau per galvą. (tarsi tas man padėtų prisimint). Nuėjau į parką ir atsisėdau ant suoliuko.
-Graži naktis, ar ne?-išgirdau vaikino balsą.
Aš atsisukau pažiūrėti, kas čia toks mane kalbina ir pamačiau rudaplaukį ir labai gražių rudų akių vaikiną su balta mokyklos uniforma ant kurios buvo užrašyta „Kirchhofo akademija“.
-Mm...jei jau taip sakote...-šaltokai atsakiau.
-Prašau. Nereikia tų oficialių vardų. Aš – Alberas Almutas. Kirchhofo Akademijos, Naktinės klasės seniūnas.
-Puiku,-vis dar be jokio noro kalbėti atsakiau.-Mane gali vadinti Tiesiog Nepažystamąją Sutiktą Parke. Papraščiau-TNSP.
Vaikinas nusijuokė.
-Ar visiems taip prisistatinėji?
-Tik tiems su kuriais nenoriu kalbėti...
Alberas atsiduso.
-Suprantu. Nelengva su kuo nors šnekučiuotis, po to kai tau vos neįkando Eks-žmogus...-su panieka ištarė to padaro pavadinimą. Bet mane sutrikdė ne tai.
-T-tu buvai ten?-įdėmiai žiūrėjau į jį.
-Ne...bet pajutau...tai nėra sunku...
Šitai mane dar labiau nustebino. Pajusti vampyrą nėra sunku?
-Blogiausia, kad Eks-žmonėms net neįdomu kokį kraują jie geria ir kaip jo gauna... -kalbėjo toliau.
-Žinau...,-tyliai atsakiau ir netikėtai išgirdau save klausiant,-Gal žinai, kas jį nušovė?
-Nušovė?-pagaliau jis pažiūrėjo į mane.-Ne, nežinau...
-Hm...gaila...,-nuleidau galvą ir pažiūrėjau į purvinas cementines plyteles iš kurių tarpų veržėsi dideli pienių lapai. „Kas jis toks buvo? Ir kodėl jis išgelbėjo mane? Ir iš kur jis gavo tokių kulkų, kurios gali nužudyti vampyrą? Juk paprastos kulkos mūsų neliečia...“.
-Ei... Alberai, ar žinai, kaip...-atsisukau į vaikiną, bet jo ten nebebuvo. „Keista...negirdėjau kaip jis nuėjo...“.
Vėl atsidususi pažiūrėjau į pilnatį. „Hm...šis mėnulis. Toks didelis...kaip mano sapne...“. Akimirką nustojau kvėpuoti. „Taip! Mano sapnas! Va kur jaučiau tą šaltį...jis tūnojo mano sapne...mano prisiminimuose...bet...iš kur jie? Visas mano gyvenimas prasidėjo tik tada kai atsibudau savo lovoje, o šalia stovėjo tėvas su Gato...o kas prieš tai? O tas vyras? Jis atrodo taip pat, kaip tėvas...kai dar nebuvo pakeitęs išvaizdos...“
-Nejaugi jis man įkando?
-Kas įkando?-šalia stovėjo Gato. Pasilenkęs pažiūrėjo į mano kaklą.-Nesipaistyk. Tau niekas neįkando...
-Žinau, kad neįkando...
-Tai kodėl sakei, kad tau kažkas įkando?-atsisėdo šalia ir pabandė apkabinti mane per pečius, bet vėl nesileidau.-Nu, sesute. Leisk apkabinti...-šį kart išsisukęs nuo mano kumščio apkabino mane ir padėjo galvą ant peties, lūpomis liesdamas kaklą.
Akimirksniu sustingau, nors visiškai to nenorėjau, ir laukiau ką jis darys toliau.
-Hm...užuodžiu kažkokią būtybę...-pasakė vis dar neatitraukdamas lūpų- Kas jis?
-N-nežinau...jis man nepasakė...-tyliai ištariau ir iškart prikandau liežuvį, kad nustočiau drebėt.
Pajutau kaip Gato šyptelėjo.
-Kodėl drebi?-paklausė.
-Todėl, kad tu per daug prisiglaudęs!-pagaliau atgavau gebėjimą judėti ir kumštelėjau jam į pilvą.
-Ojojoj...už ką tu man taip?-paklausė susiėmęs už pilvo-Aš tik truputį pajuokavau...
-Aną kartą nejuokavai...-atsakiau traškindama pirštų kaulus.
-Aną kartą...-pažiūrėjo į mane-Ar žinai, kodėl aš tave užpuoliau tada?
-Taip. Todėl, kad aš nesu gryno kraujo. O kadangi aš tokia, tu gali gerti mano kraują...-be didelių emocijų žiūrėjau į jį.
-Taip...-įžūliai šyptelėjo.-Bet ar žinojai, kad tavo tėvas pats yra negrynakraujis?
Čia jau visiškai pasimečiau. „Mano tėvas...negrynakraujis?“. Porą minučių stovėjau su nuostaba žiūrėdama į brolį ir negalėdama pratarti nė žodžio. „Nusiramink, Samara“. Pradėjau raminti save. „Jis blefuoja...bando tave įsiutint...“. Nuostaba pamažu dingo iš mano veido ir ją pakeitė mano ramusis veidas.
-Nesipaistyk...
-Ne...aš nesipaistau...
Bandžiau tvardytis, bet kraujas pamažu pradėjo virti.
-Manai nežinau kas yra mano tėvas?-kol kas dar ramiu balsu paklausiau.
-Taip. Nežinai. Tavo tėvas nebuvo grynakraujis.
-Nebūk idiotas!
-Ša. Nusiramink... Jei nenori, daugiau nieko nesakysiu, bet...
-Žinoma, kad nenoriu!-pertraukiau jį.
-Bet...-tęsė, prieš tai pažiūrėjęs į mane įsakmiu žvilgsniu,-Tau pats laikas viską sužinot. Kai grįšim, nueisim pas tėvą ir jis turės tau viską papasakoti...
Vis dar žiūrėjau į jį nepatikliai ir kažkaip su neapykanta.
-Eime. Saulė jau tuoj patekės...- pamažu nuėjo pilies link.
Aš nuėjau paskui, bet šiek tiek vėliau, kai jis buvo už kokių 20 metrų.

dar dar dar

Teks palaukt iki rytojaus, neturiu disko dabar xD

Lauksiu ;)

Ai, keliuose twili buvau idejus ir dar kazkokiam turbut XD gal ten skaitei.. O gal tu mane pazysti? O.o

Hime/Samara/Cheza/Ede pazysti?XD

3. Visa „tiesa“.

Vos tik įžengus į pilį, Gato pagriebė mane už rankos ir nutempė į tėvo kabinetą.
-Tėve! Manyčiau jau pats laikas Samarai papasakoti tiesą!- sušuko.
Aš net užsikimšau ausis nuo jo balso. „Kada jis išmoko taip rėkt?“ Pagalvojau, nes Gato, visada kalbėdavo, arba normaliu tonu, arba labai tyliai.
-Tiesą? Kokią tiesą?-ramiai paklausė tėvas padėjęs plunksnakotį į šoną ir įsmeigdamas į sūnų savo žvitrias akis.-Vienintelė tiesa, kurią jai reikia žinoti, kad ji yra nuostabi mergina...-šyptelėjo man.
-Aš apie tai, kas įvyko prieš jos gimimą...-kuo rimčiausiai dėstė savo.
Aš žiūrėjau tai į vieną tai į kitą. „Kas per velnias čia vyksta???“
-Gato, Gato, Gato...kodėl tu toks nekantrus? -Mangusas priėjo prie mūsų ir padėjo sūnui ant pečių rankas.-Kodėl tu negali nurimti? A? Kodėl tu jai prasitarei? Dabar turėsiu viską jai papasakoti...-gailiai šypsojosi.
-Jai reikia žinoti tiesą...
Grafas pažiūrėjo į mane.
-Bet ji juk žino...
-Ne! Nežino!
Žiūrėjau į juos ir jaučiau kaip pamažu manyje auga baimė. Baimė išgirsti Tą Tiesą. Tą, su kuria susiję, mano prisiminimai ir tas šaltis... Nejausdama ką darau įsikibau į Gato ranką ir pasislėpiau jam už nugaros, kaip maža mergaitė pasislepia už savo brolio kai tas pykstasi su mokyklos mušeikomis. Situacija buvo panaši, tik mokyklos peštuko vaidmenį perėmė patėvis. Iki šiol buvęs ramus ir linksmas. Tačiau Gato pagaliau išvedė jį iš kantrybės. Girdėjau kaip jie šūkauja, bet bijodama išgirsti ką nors, nuo ko galėčiau lengvai pravirkti, neklausiau jų ir bandžiau nukreipti dėmesį kitur. Pradėjau tyliai niūniuoti mėgiamą melodiją mintyse.
-Išeik, Gato...-paliepė tėvas jau švelnesniu balsu ir aš atsiskyriau nuo muzikos.
Jis linktelėjo ir paglostęs man galvą išėjo, prieš tai dar tyliai sušnibždėjęs „iki“. Aš pažiūrėjau į grafą. Tas lėtai priėjo ir atsisėdo į krėslą, parodydamas į šalia stovinčią raudoną sofą (kaip ir fotelis), sakydamas:
-Sėskis...
Aš tyliai priėjau ir atsisėdau. Į mane įsmigo jo juodos nuožmios akys.
-Na, ir ką tu nori sužinoti? Kokia tiesa tave tenkina?
-Aš...aš nežinau...-nuleidau galvą.
-Taip... Gato sako, kad tu nori sužinoti, kas vyko prieš tau „gimstant“...
Aš nieko neatsakiau ir vis dar sėdėjau nuleidusi galvą.
-Ką gi. Manau, kad jis teisus. Tau tikrai metas žinoti...
Greitai pažiūrėjau į jį ir pastebėjau, kad jo akys pamažu darosi raudono atspalvio, bet prisiverčiau nepanikuoti ir vėl šiek tiek nuleidau galvą.
-Taip. Dabar klausykis. Tavo motina buvo vardu Savana Miternacht. Mergautinė pavardė Sterben. Taip?
-Taip,- tyliai atsakiau ir vos vos linktelėjau.
-Tavo tėvo vardas, Lukas Miternachtas.
Vėl linktelėjau, jausdama, kad Mangusas žiūri į mane.
-Taip. Aš pažinojau tavo tėvą. Jis buvo geras mano draugas... Bet... Vieną dieną nesusivaldžiau. Įkandau jam...-Aš pakėliau galvą ir nustebus pažiūrėjau į jį. Tėvo akys liūdnai žiūrėjo į mane.-Taip, Samara. Tavo tėvas buvo žmogus. Ir labai geras, sakyčiau.-pasimuistė ir atsisėdo patogiau.-Jis, nepaisant to, kad aš jo vos nenužudžiau, sugebėjo atleisti man ir mes toliau bendravom, nors nebe taip gerai, kaip anksčiau. Po metų, jis vedė gražią, padorią ir labai protingą moterį. Tavo motiną. Ji, kiek Lukas man pasakojo, susitaikė su tuo, kad jis – vampyras. Po metų, gimei tu. Prisimenu, kaip apsidžiaugiau kai gavau laišką iš tavo tėvo. Tai buvo kvietimas, man ir mano sūnui į tavo pirmųjų metų gimtadienio šventę. Tada Gato buvo du metukai. Mes atėjome. Tu turėjai motinos akis, Samara.-svajingai pažiūrėjo į mane.-Tokios žalios...gaila, kad jų netekai...
-K-kas man nutiko?
-Nelaimingas atsitikimas... Žaidei kieme, po poros minučių užmigai. Tėvai tuo tarpu buvo kažkur išėję ir palikę tave su aukle, kuri, žinai, kaip ir visi paaugliai, tai prie telefono arba su tom savo griozdiškom ausinėm... Taip. Tu užmigai. Šalia tavęs atskrido keli krankliai ir pradėjo karksėti. Tu pabudai ir išsigandus pabandei juos nuvaikyti, bet jie buvo tik porą centimetrų už tave smulkesni, tad neišsigando, o įsiuto ir abu kirto tau į akis. Išgirdusi kaip tu verki atbėgo auklė ir išvaikė kranklius, bet tavo akių jau nebegalėjo sugražinti...
-Iš kur žinai, kas man iškirto akis?-atsargiai paklausiau.
-Na. Kas įvyko tiksliai, aš nežinau. Taip pasakojo tavo tėvams kaimynė. Taip. Kas toliau? A, taip...-atsikrenkštė ir toliau tęsė.- Po gimtadienio mes su Gato grįžome į pilį. Akis praradai po pusmečio. Praėjo keli metai. Tada man vėl parašė tavo tėvas. Štai ką jis rašė: „Mielas Mangusai. Turiu tau pranešti liūdna žinia, kuri man yra nepakeliama. Vakar radau savo Savaną mirusią. Jai įkando vampyras. Nežinau, ar grynakraujis ar Eks-žmogus. Visa laimė, kad tuo metu mano mažoji dukrytė, buvo pas mano mamą. Labai būčiau pagerbtas jei rastum valandėlę pabūti su manim šią liūdną akimirką. Tu esi mano geriausias ir ko gero vienintelis tikras draugas. Lauksiu iš tavęs atsakymo arba apsilankymo. Su pagarba, Lukas Miternachtas.“
-Ir tu nuvažiavai, ar ne?- paklausiau.
-Taip. Bet deja, per vėlai...-liūdnai atsiduso- Įžengęs į šarvojimo salę, neišvydau nė gyvos dvasios. Dar kiek pavaikščiojau, bet nieko neradęs, greitai pasimeldžiau prie tavo motinos kūno, palinkėjau lengvai pasiekti jai Dangų ir nuėjau į tavo tėvo namus. Ten radau viską sujauktą. Visi kambariai suversti, visur netvarka. Pamažu užlipau į viršų. Nuėjau į didįjį miegamąjį ir pamačiau siaubingą vaizdą. Tavo tėvas gulėjo ant grindų su didelėmis ilčių žaizdomis kakle, iš kurių vis dar tekėjo kraujas. Turbūt išgąsdintas mano pasirodymo, užpuolikas paspruko. Ach, niekada neužmiršiu to vaizdo-liūdnai kalbėjo- Net man, grynakraujam vampyrui, yra skaudu prarasti gerą draugą... Taip. Kur aš baigiau? Hm. Tai va. Priėjęs, pamačiau, kad Lukas laiko kažką suspaudęs rankoje. Aš išėmiau iš jo rankos popierėlį kuriame buvo parašyta, kad pasiimčiau tave iš jo mamos ir pasirūpinčiau tavim. Aš tą ir padariau. Pasiėmiau tave, kai tau tebuvo 4 metukai. Auginau kaip savo vaiką. Augai kartu su Gato... Mokiau jus visko, ko mokėjau pats.-šyptelėjo-Gato tikras padūkėlis. Visada liepdavau jam atidžiau rinktis aukas, o jį vis tiek prie tų šliundrų traukia...o tu, mieloji. Tu išvis nemėgai gerti kraujo. Nenorėjai prasikalsti mamai. Todėl buvai pažeidžiama. Negalėjau išleist tavęs į tikrąjį pasaulį. Nebūtum ilgai ten ištvėrus. Bet viską pakeitė, kai Gato tave užpuolė. Nuo to karto, tapai stipri, negailestinga ir žiauri. Nežinau, kaip Lukas, bet aš norėjau tave tokią matyti. Prabėgo jau 12 metų, nuo tėvo mirties...jis buvo tikrai nuostabus žmogus...gaila, kad negalėjai jo geriau pažinti...-jis ir toliau kalbėjo, bet aš nebesiklausiau. Mano skruostais bėgo didelės ašaros ir krito ant mano rankų. Nekreipdama dėmesio, ką kalba tėvas, aš atsistojau ir išėjau iš kabineto.

* * *
Mergaitė sėdėjo parke prie gėlių lysvelės ir aklu žvilgsniu žiūrėjo į tolį. Po kelių minučių atsistojo ir pradėjo eiti. Ir vėl pažįstamas vaizdas. Žibintai, suoliukai, šlamesys, vampyras. Viskas tas pats. Niekas nesikeičia. Šį karta neatsiranda tik vyras, šaukiantis ją vardu. Šį kartą, atsiranda juodaplaukė moteris, žaliomis kaip smaragdai akimis. Ji glosto mergytę ir kalba labai švelniu balsu.
-Mažyle. Tave apgavo. Mes mirėme per Jį.- kalbėjo moteris, taip, tarsi sakytų, jog ji puikiai nupiešė zuikutį.-Mes mirėme...
Vaizdas išplaukė ir visai pradingo.

Atsimerkiau šlapiu nuo ašarų veidu. Porą akimirkų negalėjau suprasti kur esu. Pagaliau prisiminiau, kad išėjusi iš tėvo kabineto, nuėjau pas Gato ir nieko nepasakius įsikniaubiau į jo krūtinę ir galutinai pravirkau, po to turbūt užmigau. Dabar gulėjau ant kažko, nelabai minkšto, bet ir ne kieto. Tas daiktas buvo vėsus. Atsisėdau ir pažiūrėjau į tą daiktą. Pajutau kaip visa nuraudau. Visą laiką kol miegojau, buvau padėjus galvą Gato ant krūtinės. Pamačiusi, kad jis kietai miega, lengviau atsidusau ir atsargiai išlipau iš lovos. Tyliai uždariusi duris, patraukiau į savo kambarį.
Koridoriuje degė porą deglų, tad aš greitai nuėjau į savo kambarį. Įėjusi į patalpą, greitai griuvau į lovą ir įsistebeilijau į lubas. „Ar tai mama?“ Galvojau apie juodaplaukę moterį iš sapno. „Negaliu prisiminti, kaip ji atrodė...visa mano praeitis...lyg ištrinta...“ Atsidusau ir pasimuisčiusi, atsiguliau ant šono. „Ir kodėl...kodėl ji sakė, kad jie mirė per Jį?“ Žiūrėjau tuščiu žvilgsniu į sieną, pasidėjusi po galva ranką. „Ir kas tas Jis?“ Giliai atsidusau ir prisiverčiau apie tai negalvoti.
Nusisukusi ant kito šono, užsimečiau ant kojų užklotą ir vėl užmigau.

Mane pažadino įnirtingas beldimas į duris. Porą minučių atsisėdus, dvejojau, atsiliept, ar ne? Galiausiai žiovaudama ištariau.
-Kas ten?-pastebėjau, kad mano balsas labai pasikeitė. Labai džeržgė, bet kartu buvo ir kimus. Labai skaudėjo gerklę, tad apsiklojau iki pat galvos.
-Tai aš-atsiliepė Gato.-Galiu užeit?
„Nuo kada tu klausi ar gali užeit?“ Šmėstelėjo galvoje, bet greitai atsakiau.
-Taip, gali...-ir dar labiau susigūžiau.
Gato tyliai pravėrė duris ir įėjęs, taip pat tyliai uždarė. Pažiūrėjęs į mane, šiek tiek susiraukė.
-Gerai jauties?
-Taip, o ką?-paklausiau ir susiėmiau už gerklės.
-Atrodai pabalus ir...-prilietė mano kaktą. Jo ranka maloniai šaldė mano plyštančią galvą, tad šiek tiek nuliūdau kai jis ją patraukė sakydamas-Tu visa degi. Turbūt susirgai...
-Man viskas gerai...-pasakiau truputi pyktelėjusi.-Tik tru...puti skauda...ger...klę...-vos pasakiau, pajutusi, kaip prarandu balsą.
-Aha... O aš- Maiklas Džordanas...- apvertė akis, kad aš net tyliai sukikenau.-Palauk. Tuoj atnešiu arbatos...- išėjo iš kambario.
„Nuo kada tu pradėjai manim rūpintis?“ Galvojau žiūrėdama į duris. „Juk niekada taip nesielgdavai...kokia musė tau įkando? O gal...gal ruoši man spąstus?“ Mano akys išsiplėtė begalvojant, kokią šunybę, jis galėtų man iškrėsti. „Turbūt pribers į arbatą migdomųjų ir kol miegosiu gers mano kraują...“. Nusipurčiau. „Ne...jis niekada nesiimtų tokios klastos... O gal...“
Man begalvojant į kambarį įėjo mano įbrolis su arbatos puodeliu.
-Štai.-padavė man puodelį ir aš paėmiau. Atsisėdęs ant lovos krašto pažiūrėjo į mane.
Aš galvodama apie migdomųjų versiją, laikiau puodelį rankose ir dvejojau. Gato tai pastebėjo ir nusijuokė. Aš sutrikus pažiūrėjau į jį.
-Galvoji, kad pribėriau ten kokių migdomųjų? Nebijok...neturiu pagrindo to daryti. Aš jau sotus-paplekšnojo sau per pilvą.
-O parke?-paklausiau vis dar dvejodama.
-Parke? Parke tik erzinau.-meiliai nusišypsojo ir pajutau, kaip rausta mano skruostai. Jis niekada taip nuoširdžiai man nesišypsojo. Paskutinį kartą mačiau jo tikrą šypseną, kai per dešimtąjį gimtadienį jis gavo iš tėvo legendinio vampyro (Hotage Kirošima) kataną*.
_______________________________
*jap. Katana- japonų samurajų kardas.
_______________________________
-Nagi, gerk.-paragino.
Aš atsargiai gurkštelėjau arbatos ir likau patenkinta. Gėrime jautėsi tik įprastas egzotinių vaisių skonis, mano mėgstamiausia arbata, ir jokio kartumo ženklo, rodančio, kad jis įbėrė migdomųjų. Arbatos niekada negerdavau su cukrum, todėl vaistai būtų iškart pasijautę.
-Mm...skanu...-šyptelėjau ir vėl gurkštelėjau arbatos.
-Matai? Juk sakiau, kad nebėriau vaistų.
-Taip...gal man reikėtų pradėt labiau pasitikėt tavim?-lyg savęs paklausiau.
-Nepatarčiau...-atsakė labai rimtu veidu.
-Kodėl?-pakėliau į jį pavargusias akis.
-Nors ir užpuoliau tave tada...žinok, kad visada tave mylėjau...-mano skruostai vėl paraudo, šį kart, net smarkiau, bet laimėj, Gato buvo nuleidęs galvą, tad nepastebėjęs kalbėjo toliau.
-Buvai mano mažoji sesutė, nors ir netikra. Buvau pasiryžęs visada tave saugoti... Bet nugirdau tėvo pokalbį su vienu svečiu apie tavo tėvus. Sužinojau, kad vampyro kraujo turi tik tiek kiek tau perdavė tavo tėvas... Tą pačią naktį pradėjau galvoti, koks turėtų būti tavo kraujo skonis...ar toks pat kaip ir kitų...ar žymiai saldesnis?-pagaliau pakėlė į mane akis. Jos nebebuvo tokios kaip visada. Nebelaidė ugnelių ir šmaikščių žvilgsnių kaip ir grafo akys. Dabar jos buvo aptrauktos lengva migla. Susidarė jausmas, kad jis manęs nemato. Bet kalbėjo toliau.-Galiausiai kitą naktį neiškenčiau ir puoliau tave... tolesnę įvykių eigą žinai...
Aš linktelėjau. Pastebėjau, kad jo akys, pamažu vėl pasidaro sodrios, juodos spalvos.
-Tiesiog norėjau pasakyti, kad pasistengsiu to nebedaryti. Kiekvieną kartą, kai esu šalia tavęs, tvardausi, kad vėl nepulčiau. Nebeiškęsčiau tokio nuosmukio.-Jam bekalbant padėjau puodelį ant lentynėlės šalia lovos ir žiūrėjau jam į akis.-Tu man labai brangi...-taip pasakęs, prisislinko arčiau ir stipriai apkabino. Šį kartą nesipriešinau ir nebandžiau išsiveržti iš jo glėbio, bet taip pat apkabinau jį.
-Bet...-tyliai ištarė man į ausį. Aš sustingau ir laukiau blogiausio. Tačiau jis nieko nedarė, o toliau šnibždėjo.-...tavo kvapas vis tiek labai gundo...turbūt sugundė ir tą Eks-žmogų... Nors ir neparagavau...vis tiek tikiu, jog tavo kraujas, neeilinio skonio...-pamažu atsitraukė nuo manęs ir greitai išėjo iš kambario. Jam stojantis, pamačiau, kad juodos blizgančios akys, persimainė į kraujo raudonumo spalvą, kuri reiškė kraujo troškimą.
Aš atsargiai paliečiau kaklo veną. Ji pašėlusiai kilnojosi, kaip ir mano krūtinė.
„Kodėl? Kodėl neįkandai? Juk galėjai..“.-ūmai pravirkau ir įsikniaubusi į pagalvę, vėl užmigau.

Atsibudau po kokių gerų 5 valandų. Jau buvo visiškai šviesu ir pro mano užuolaidas skverbėsi šilti saulės spinduliai. „Tėvas turbūt jau miega...“ Pagalvojau, keldamasi iš patalų. Gerklės nebeskaudėjo ir galva, rodos, aprimo, tad nuotaika šiek tiek pagerėjo. Išlipusi iš lovos, apsivilkau šiltą chalatą ir nuėjau prie lango. Atitraukiau užuolaidas ir pažiūrėjau į horizontą. Nejučia mano žvilgsnis nukrypo į mišką. Ten, skindamasi kelią pro sausas šakas, lėkė stirnaitė. Paskui ją pastebėjau lekiantį vilką. Tyliai atsidusau ir užtraukiau užuolaidas. Neturėjau nė menkiausio noro žiūrėti medžioklės pabaigos. Nuėjusi prie staliuko, pasiėmiau ant jo gulėjusį mp3 grotuvą ir įjungusi garsiakalbį, paleidau vieną iš savo mėgstamiausių sunkiojo roko dainų. Po to nuėjau prie spintos ir išsitraukiau iš ten juodus marškinėlius ir tamsiai mėlynus bridžus. Susiradau ilgas dryžuotas kojines, pilkus, su rožine kaukole inkariukus ir ryškiai rožinį kaklaraištį. Dar kiek pasikuitusi savo papuošalų dėžutėje, susikabinau ant kairio riešo kokias 8 apyrankes (nepamiršau ir savo ginklo) ir užsisegiau didelį kryžių su raudona akute vidury. Pasidažiusi akis juodu pieštuku ir tušu, apžiūrėjau save veidrodyje ir likau patenkinta.
Pasičiupau mp3 ir nubėgau laiptais žemyn į pirmą aukštą. Sustojusi erdviame koridoriuje, apsižvalgiau. Koridoriuje buvo bent 6 stikliniai staliukai, ant kurių buvo po vazą su 5 juodomis rožėmis. Priėjau prie vieno iš tų staliukų ir atsargiai paėmiau rožę.
-Ai!-rožė iškrito man iš rankų ir nukrito ant šaltų grindų. Ant vieno jos spygliuko žėrėjo raudonas kraujo lašas. Tyliai nusikeikusi, greitai išbėgau pro duris.
Kai pasiekiau miestą, sustojau akimirkai pailsėti. Stovėjau atsirėmusi į stulpą ir dairiausi į šalis. Žinojau, kad šiuo paros metu visi vampyrai slepiasi šešėlyje arba miega, tad kol kas man nieko neturėjo atsitikti. Šiek teik prisimerkusi nuo saulės šviesos, pradėjau eiti link centro, vengdama visokių tamsių užkampių. Nors mano tėvas buvo vampyras, aš labiau paveldėjau mamos pusę, t.y. žmoniškąją pusę. Saulės šviesa dirgino mano akis, bet galėjau laisvai vaikštinėti, kad ir karščiausią vasaros dieną. Man net žaizdos negyja, kaip tikriems vampyrams. Bet vienintelė žymė išliko. Tai kraujo troškimas. Kartais aš galiu jį suvaldyti, bet kartais turiu prasėdėti kambary užsidarius ištisą savaitę. Tėvas man to nedraudžia ir neliepia sėdėti vienai. Tai mano pasirinkimas...
Taip beeidama ir ieškodama vaistinės, užsižiūrėjau į savo kraujuojantį pirštą ir galvojau ar greit pasireikš alkis. Nepastebėjusi atsitrenkiau į merginą. Greit atsitraukiau.
-Atsiprašau, nepastebėjau jūsų...
Mergina švelniai nusišypsojo.
-Nieko tokio. Pasitaiko...-Jos rudų akių žvilgsnis nukrypo į mano pirštą,-Oi...tu įsidūrei?
-Aha...,-mano dėmesį atkreipė krustelėjimas ir aš pažvelgiau į tą pusę. Šalia merginos stovėjo aukštas šviesiaplaukis vaikinas. Jo pilkos akys žiūrėjo kažkur į šoną. Veido išraiška rodė, kad jis kažkuo bjaurisi.
Mergina pradėjo kuistis savo rankinėje, tad vėl pažvelgiau į ją, nors buvo labai sunku atitraukti žvilgsnį nuo jos palydovo. Kol ji kažko ieškojo, aš spėjau ją apžiūrėti. Jos plaukai buvo rudi, vos siekė pečius. Švelnių bruožų veidas rodė, kad jai daugiausiai 16 metų. Ji buvo visa galva žemesnė už šalia stovintį vaikiną. Aš buvau tik šiek tiek už ją aukštesnė.
Pagaliau ji iš savo rankinės išsitraukė pleistriuką ir užklijavo man ant žaizdos. Aš stovėjau nustebus ir vos pralemenau.
-Am...ačiū...
Ji tik nusijuokė ir ištiesė man ranką.
-Aš Žana, o tu?
Aš vis dar stebėjau ją, nežinodama ką pasakyti, kol pagaliau „pabudau“ ir paspaudžiau jai ranką.
-Aš Samara...
-Malonu, o čia,-parodė į vaikiną šalia jos,-Mano brolis, Kajus.
Aš vėl pažiūrėjau į šviesiaplaukį. Tas atsisuko ir linktelėjo man. Aš atsakiau tuo pačiu.
-Jūs nelabai panašūs...-pastebėjau ir žvilgtelėjau į Žaną.
-Na...jis nėra tikras mano brolis... Mūsų net pavardės skiriasi...-Kaltai šyptelėjo.
Aš taip pat šyptelėjau.
-Pažįstamas jausmas...
-Tikrai?
-Taip. Aš irgi turiu įbrolį.
-Mat kaip... Bet man atrodo, kad jis daug linksmesnis, nei šitas niurzga...-piktai dėbtelėjo į Kajų.
Kajus pavartė akis ir atsidusęs tarė.
-Einu į turgų, nupirksiu ko prašė...direktorius. Iki, Žana...,-jis pažvelgė tiesiai man akis ir aš nejučia nuraudau,-Samara...,-linktelėjo man ir nuėjo link turgaus.
Aš vos sugebėjau ištarti „iki“. Stovėjau dar porą minučių sustingus, kol pastebėjau, kad Žana keistai žiūri į mane. Aš greit atkutau ir nusišypsojau jai.
-Labai ačiū už pleistrą.
-Nėra už ką...-atsakė vis dar žiūrėdama į mane.-Kodėl tavo akys raudonos?
-Raudonos?-sutrikau ir bandžiau prisiminti su Gato sugalvotą istoriją, šiuo klausimu.-Am...Mano mama buvo albinosė...
-Buvo?
-Taip...ji mirė...-nuleidau galvą.
-Mirė? Atleisk...nežinojau...
Šyptelėjau.
-Iš kur tu galėjai žinoti...?
-Na...taip...-nutilo.
Pažiūrėjau į ją. Mergina stovėjo nuleidus galvą ir kažką įtemptai galvojo. Tyliai atsidusau.
-Aš jau turiu eiti namo...-pasakiau.
Žana pakėlė galvą ir linktelėjo.
-Iki pasimatymo...
-Iki...-šyptelėjau jai ir nuėjau tolyn, miesto gatve.

4. Tikroji Tiesa

Priėjusi parką, kur aną naktį sutikau Alberą, atsisėdau šalia fontano ir pažiūrėjau į saulę. Kilstelėjau ranką ir pažvelgiau į pleistru užklijuotą žaizdelę. „Ta mergina tikrai miela, o jos brolis...“. Krūptelėjau. „Jos brolis...Kajus...Jis toks...“ Trinktelėjau per galvą. „Nebūk idiotė!“ Atsidusau. Staiga kažkas palietė mano petį. Aš atsisukau, ranką laikydama prie savo apyrankės. Ten tebuvo senutė moterėlė, prašanti išmaldos. Aš pasirausiau kišenėje ir daviau jai šiek tiek smulkių. Stebėjau ją nueinant ir galvojau ar ji prisimena savo praeitį, savo svajones. Galvojau, ar ji bent numanė, kad čia atsidurs, kad prašys žmonių išmaldos. Staiga man pasidarė jos labai gaila, užsinorėjau jai kaip nors padėti.
-Jai niekuo nebegalima padėti. Gautus pinigus išleis svaigiems gėrimams arba rūkalams...
Ūmai atsisukau. Už manęs stovėjo Kajus ir laikydamas krepšį pirkinių, žiūrėjo į nueinančią moterėlę.
-Iš kur žinai?-kiek šiurkštokai paklausiau.
-Visi taip daro,-trūktelėjo pečiais ir nusisuko eiti.
-Mm...Kajau?
-Taip?-stabtelėjo ir žvilgtelėjo į mane. Nuo jo žvilgsnio vėl nuraudau ir papurčiau galvą.
-Norėjau paklaust... Gal žinai kur yra Kirchhofo akademija?
Vaikinas vos nepaleido iš rankų maišo.
-Kirchhofo?-pasitikslino.
-Na, taip...- pažiūrėjau į jį kiek sutrikus, dėl reakcijos.
-O kam nori žinoti?
-Vakar sutikau tokį vaikiną iš ten...
-Kuo jis vardu?-staigiai pertraukė mane šiurkščiu balsu.
Sumirksėjau.
-Jis...Jis nesakė...
-O kokia uniforma?
-Balta...-atsargiai atsakiau.
Supratau, kad jis tyliai nusikeikė ir nieko nepasakęs nuėjo tolyn.
-Ei! Tai pasakysi kur ji yra?-sušukau jam pavymui, bet jis apsimetė, kad manęs negirdi ir kuo greičiau išėjo iš parko.
Aš likau sėdėti prie fontano ir stebėti tą vietą, kur jis dingo iš mano akiračio.
-Koks nemandagus...-sumurmėjau ir ne ką prasčiau jį keikdama nuėjau namų link.

Namuose atsiradau gan gretai. Kadangi, prisiminusi rytą, nenorėjau eiti pro paradines, užropojau į medį ir nubėgusi šakomis, įšokau pro savo kambario langą. Vos nenukritau ant grindų, nes įsipainiojau į užuolaidas. Išsikeikusi, pagaliau išsivadavau ir griuvau ant lovos. Nemirksėdama žiūrėjau į lubas ir keikiau Kajų, kad nepasakė kur ta akademija. “Juk jis kažką apie ją tikrai žinojo. Gal net mokosi ten... Taip! Jis ten mokosi. Bet kodėl nieko nepasakė? Gal ten mokosi tik turtuoliai? Gal jis taip bjauriai elgėsi su manim, nes yra pasipūtęs turčius ir galvojo, kad aš prasčiokė?“ Staigiai atsisėdau. „Parodysiu aš jam prasčiokę!“. Pašokau iš lovos ir nubėgau žemyn, pranešti grafui, kad noriu į akademiją.
Pribėgusi jo kabinetą, greitai sustojau. Durys buvo praviros, o kabinete girdėjosi balsai. Vienas buvo Manguso, o kito neatpažinau.
-Mangusai, man atsibodo laukti,-kalbėjo nepažįstamasis.
-Palauksite, daktare, palauksite-girdėjau ironiją tėvo balse, kai tas tarė „daktare“
-O, jeigu nepalauksiu? Tu dar nė karto nesi manęs nuvylęs. Visada pristatydavai prekę laiku. Kodėl dabar vėluoji? Nejaugi prisirišai prie jos?
-Neprisirišau! Ji bus pristatyta šiek tiek vėliau, negu susitarėme! Ji tėra prekė. Nereikia čia išsigalvot nebūtų dalykų.
-Gerai, gerai,-atsakė gan linksmai. Galėjau galvą dėt, kad su įžūlia šypsenėle,-Beje, man įdomu sužinot jos istoriją, vardą, pavardę, ką pasakysi jai, kai ji bus mano...
-Kokios dar istorijos tau reik? Jos vardas Samara Miternacht, ją gavau 4 metų, kai...nužudžiau jos tėvus, o ką pasakysiu dar nesugalvojau.
Stovėjau sustingus ir negalėjau patikėti savom ausim. Aš esu prekė? Grafas nužudė mano tėvus? Stovėjau prie durų ir galvojau ką daryti. „Nusiraminti. Pirma reik nusiraminti. O tada viską apmastyt...“ Atsargiai pasitraukiau nuo durų ir nubėgau aukštyn. Bėgau koridorium, kol įlėkiau į pirmą pasitaikiusi kambarį. Uždarius duris išgirdau, kaip duše bėga vanduo. Apsižvalgiau. Stovėjau Gato kambaryje, atsirėmusi į duris su greitai besikilnojančia krūtine. Giliai įkvėpus nuėjau prie lovos ir atsisėdus pradėjau jo laukt.
Praėjus kokioms 5 minutėms trakštelėjo vonios užraktas ir aš atsisukau į duris. Pamatęs mane Gato, staigiai uždarė duris, o aš nespėjau susigaudyt kas vyksta. Durys vėl atsidarė ir iš ten išlindo mano brolis, visu savo gražumu (gerai, kad dar su rankšluosčiu buvo) ir šyptelėjo man.
-Ką čia veiki?-meiliai paklausė.
Aš kiek raustelėjau ir nusukau žvilgsnį.
-Turiu su tavim pasikalbėt.
-Apie ką?-prisėdo šalia manęs ir atsargiai apkabino mane.
-Apie tėvą,- pažiūrėjau į jį, leisdama suprast, kad žaidimam nėra laiko.
Gato sumirksėjo ir atsistojęs, vėl nuėjo į vonią ir grįžo jau apsivilkęs chalatą. Pasiėmė kėdę ir atsisėdo priešais mane.
-Tai kas nutiko?
-Ką tik nugirdau, kaip jis kalbėjosi su vienu daktaru...,-nutilau, bandydama viską suregzti į vieną krūvą.
-Kokiu?
-Tuo, kuriam pristatinėja prekes...,-žiūrėjau jam į akis, prašydama paaiškinimo.
Gato pasimuistė ir nusuko akis.
-Ką dar girdėjai?-paklausė kiek užkimusiu balsu.
-Kad aš esu kažkokia prekė ir...,-nusijuokiau isterišku juoku,-Tėvas dar sakė...Jis sakė, kad nužudė mano tikruosius tėvus,- negalėjau nustot juoktis, tad Gato teko mane raminti.
Pagaliau nusiraminau ir su ašaromis akyse pažiūrėjau į jį.
-Būk geras, pasakyk, kad tai netiesa, pasakyk, kad man pasimaišė protelis ir viso to nebuvo,-galutinai pravirkau ir įsikniaubiau jam į krūtinę.
Jis švelniai glostė mano plaukus ir tyliai ramino mane, šnibždėdamas į ausį vaikystės lopšinės žodžius. Aš pamažu nusiraminau ir nusišluosčiau ašarotas akis.
-Tai kas čia vyksta?-šiek tiek atsitraukiau, kad matyčiau jo veidą.
-Vadinasi jis tau nepasakė tikrosios tiesos? Ką jis tau išvis sakė?
Sutrikusi atšlijau nuo jo ir atsisėdau ant lovos.
-Na, jis sakė, kad mano tėvus nužudė kažkoks vampyras ir radęs mano tėvo parašytą raštelį, kad paimtų mane į globą, taip ir padarė...Daugiau nieko...
Gato šiurkščiai nusijuokė.
-Tai viskas?!
Atsargiai linktelėjau. Gato juokės.
-Jis tau melavo, mieloji.
-K-ką?-žiūrėjau į jį nustebus ir išsigandus.
-Jis tau melavo,-ramiai pakartojo,-Jis nužudė tavo tėvus, ne kitas vampyras.
Sėdėjau sukrėsta ir negalėjau patikėti savo ausimis.
-O...o kaip dėl...dėl tos prekės?-paklausiau, vartydama galvoj ką tik sužinotą naujieną.
-Dėl prekės? Dėl jos viskas paprasta. Tėvas yra sudaręs sutartį su daktaru Gruseligu. Jis pristatinėja daktarui keistos prigimties vampyrus, žmones, vilkolakius. Dažniausiai merginas.
-Aš keistos prigimties?!-surikau.
-Tu labai nuo mūsų skiries... Kaip ir nuo žmonių.
-Dėl to mane reikia kažkam parduot?! Dėl to jūs tokie turtingi? Dėl parduotų merginų?-tvardžiau ašaras.
-Galima sakyti...,-tyliai sumurmėjo.
-Tai...tai taip bjauru...
-Žinau... Niekada nepritariau jam dėl tokio pasipelnymo būdo.
Prunkštelėjau, bet nieko nesakiau. Gato giliai atsiduso.
-Vis dėl to... Jis turėjo atiduoti tave jau prieš savaitę..
Krūptelėjau.
-Prieš savaitę?-pasitikslinau.
Gato linktelėjo.
-Ir spėk kodėl tu vis dar čia?
Trūktelėjau pečiais ir žvilgsniu paraginau jį tęsti. Jis protingai šyptelėjo.
-Dėl to, kad prisirišo prie tavęs, mieloji.
-Prisirišo?
-Taip. Jis tave myli, kaip tikrą dukrą, dėl to tempia laiką. Kartą net užsiminė, jog norėtų tave kur nors išsiųsti, kad daktaras nerastu tavęs.
-Gal sakė, kur?
-Mm...,- užsimerkė ir pasikasė galvą- Atrodo, kad į kažkokią Kirchhofo akademiją, kitame, atokiame miesto gale.
Krūptelėjau. „Kirchhofo?“. Pažiūrėjau į Gato.
-Tu tikras?-mano balse girdėjosi silpna džiugesio gaidelė.
-Tikriausiai. O ko taip apsidžiaugei?
-Kas? Ar aš? Ne...,- papurčiau galvą ir šyptelėjau,- Aš tikrai neapsidžiaugiau...
Gato nusijuokė.
-Kaip pasakysi, sesut.
Pašokau nuo lovos.
-Reikia pasakyt tėvui, kad siųstų mane į tą akademiją.
-Nebūk kvaila, tu negali apie tai žinoti. Jis mane užmuš, jeigu sužinos, jog viską tau papasakojau.
Nuėjau link durų.
-Renkis, lauksiu tavęs tėvo kabinete,- išėjau, nekreipdama dėmesio į jo šūksnius.
Nubėgau žemyn, prie tėvo kabineto ir nesibeldus įlėkiau į vidų. Jau buvau pasiruošus ilgam supažindinimui su daktaru Gruseligu, bet jo jau nebebuvo. Tik tėvas stovėjo už stalo, šiek tiek pasilenkęs ties savo popieriais ir kiek sutrikęs žiūrėjo į mane. Suėmiau save į rankas, prisiverčiau nusiraminti ir priėjau prie stalo.
-Siųsk mane į Kirchhofo akademiją,-tariau įsakmiu balsu ir trinktelėjau ranka per stalą, kad grafas net krūptelėjo.
-Iš kur žinai apie ją?-kiek susinervinęs paklausė.
-Aš viską žinau,-prisimerkiau,-Žinau ir apie tai, kad tu nužudei mano tėvus, kad vertiesi neeilinių vampyrų, žmonių ir vilkolakių prekyba, žinau apie daktarą Gruseligą, žinau viską.
Grafas sunkiai atsiduso ir lyg akmuo susmuko į savo rudą odinį krėslą. Pasirėmęs ranka galvą, užsimerkė ir tyliai paklausė.
-Gato viską pasakė?
-Tik kai ką. Viską girdėjau, kai kalbėjai su daktaru.
Grafas atsimerkė ir pažiūrėjo tiesiai man į akis. Aš atrėmiau jo gilų žvilgsnį savo stiklinėmis akimis.
Sugirgždėjo durys. Atsigręžiau. Pro jas įėjo Gato ir vengdamas susitikti grafo žvilgsnį, priėjo prie manęs. Nė vienas iš mūsų neištarė nė žodžio. Taip tylėjome kokias 10 minučių, tada grafas atsistojo ir išlindęs iš už stalo pradėjo vaikščiot po kabinetą.
-Viskas prasidėjo maždaug prieš 100 metų. Tada dar buvau jaunas vampyras. 30-ies, 35-erių metų. Dirbau naktiniu sargu didžiajame muziejuje. Tada ten buvo daug mažiau eksponatų, nei dabar. Ir pastatas dabar didesnis...
Gato atsisėdo ant kėdės, taip, kad matytų tėvą ir pasisodino mane ant kelių. Grafas tęsė toliau.
-Maisto susirasdavau išeiginėmis. Prisisiurbdavau tiek, kad visai savaitei užtekdavo. Elgiausi protingai. Niekada nepalikdavau pėdsakų ir žmogžudystės niekada nebuvo išaiškintos. Rinkdavausi aukas atsitiktinai. Tykodavau skersgatviuose ir čiupdavau pirmą pasitaikiusį žmogų. Tada ir sutikau Franką Gruseligą.
Nustebau.
-Gruseligą? Jis gyveno prieš 100 metų?
-Tai buvo dabartinio daktaro senelis,-šyptelėjo,- Jis turėjo būti vienas iš mano aukų, bet jau tada jis tyrinėjo vampyrus, tad sugebėjo labai lengvai apsigint nuo manęs.
-Kaip?-pasmalsavau.
-Labai paprastai. Kadangi buvo pirmoji poilsio diena ir ką tik nusileidus saulė, aš buvau labai ištroškęs ir silpnas. Frankas buvo pirmasis, kurį įsitempiau į skersgatvį.,-grafas nusijuokė,-Jis man spyrė į pilvą ir aš jį paleidau. Tada išsitraukė durklą, pasidabruotais ašmenimis ir perrėžė man ranką,-Čia grafas atsiraitojo rankovę ir parodė didelį baltą randą.
Aš klausiamai žiūrėjau į jį. Grafas pastebėjęs mano sutrikimą, paaiškino.
-Grynakraujus vampyrus sidabras susilpnina, nors didelis kiekis gali ir nužudyti. sidabro padarytos žaizdos palieka randus. Tau, Samara, tas negresia. Taigi, kur aš baigiau? Ach, taip...
-Kadangi, kaip sakiau, buvau ir taip silpnas, sidabras paralyžiavo visą kairiąją pusę, tad negalėjau, net deramai pastovėti. Tada pamačiau, kad jis išsitraukė sidabro drožlių. Žinoma, labai nustebau, nes tokio dalyko sunku gauti, bet kartu ir išsigandau, juk jei jis būtų man pribėręs į žaizdą bent porą gramų, kai aš tokios būsenos, už poros minučių plepėčiau su panele Giltine,-nusijuokė,- Bet jis to nedarė, tiksliau kėsinosi, bet pirma pradėjo kvost mane. Aš, žinodamas, kad kitos išeities nėra, viską ramiai atsakinėjau.
-Jis klausinėjo kokių vampyrų gali būti, kokie bruožai juos skiria nuo kitų, kas atsitinka žmonėms, kuriems įkanda grynakraujis, negrynakraujis, panašių dalykų. Išklausinėjęs kiek reikėjo jis šyptelėjo ir pasakė. „Tu man patinki, sudarykim sandėrį.“ Aš paklausiau. „Kokį dar sandėrį?“ Jis atsakė: „Aš tave palieku gyvą, o tu ateini pas mane kitą savaitę su kokiu nors keistesniu vampyru“. „Bet aš nepažįstu jokių vampyrų, ką jau kalbėti apie kitokius vampyrus“ užprotestavau. Jis globėjiškai šyptelėjo ir išsitraukė buteliuką, kuriame aiškiai užuodžiau kraują. Tada švelniu balsu tarė. „Arba surandi vampyrą, arba negausi šito kvapnaus, saldaus, sotaus kraujo“. „O, jeigu pasakysiu, jog surasiu tą prakeiktą vampyrą? Tada duosi kraujo?“ Frankas nenustojo šypsotis. „Gausi ir tikrai man tokį surasi“. Aš nustebau dėl tokio atviro pasitikėjimo, bet sumaniau pasielgti nesąžiningai ir apmauti jį. “Gerai“ tariau „Surasiu tą vampyrą, tik duok kraujo“. Jis atkimšo buteliuką ir padavė man. Aš griebiau jį jam iš rankų ir vienu mauku išgėriau. Sutraiškiau buteliuką ir iššiepęs iltis pažiūrėjau į Franką. „Apsirikai, kvaily“ Sušnypščiau ir puoliau jį, bet ant manęs užšoko kažkas juodas ir stiprus. Prirėmęs mane prie grindinio, padaras alsavo tiesiai man į gerklę. Jis buvo toks stiprus, kad negalėjau krustelėt nė raumenėlio. Girdėjau daktaro juoką. „Kaip tau patinka man kūrinys? Vadinu jį Sailensijum. Tai reiškia „tylusis“ “. Padaras atsitraukė nuo manęs ir nuėjo prie Franko. Atsisėdau ir įsižiūrėjau į jį geriau. Tai tebuvo didelis juodas vilkas su geltonomis šviečiančiomis akimis. „Jis mano pirmasis kūrinys“ gyrėsi „Pirma galvojau pavadinti jį Šešėliniu Vilku, bet Sailensijus tinka labiau, nemanai?“ Žiūrėjau į vilką, o tas, nemirksėdamas, į mane. „Kas tai per daiktas?“ Paklausiau. „Tai mano išradimas. Naujoji apsaugos karta. Jis sugeba tapti šešėliu ir sekti bet ką, bet kuriuo paros metų. Tai sumažins nusikaltimus, kuriuos daro kvaili žmogėnai. Juk ir tau labiau patiktų gerti sveiko žmogaus, o ne prakeikto bepročio kraują. Taip?“ „Taip“. Linktelėjau. „Tai va. Naujausi Sailensijai dar nėra užbaigti ir juos reikia patobulint. Tam man reikia neeilinių vampyrų. Supranti?“ „Ar tai nereiškia, kad jie žudys ir vampyrus?“. „Tik tuos, kurie žudo malonumui. Juk ir tokių yra.“ Aš vėl linktelėjau ir viską apmastęs sutikau surasti jam vampyrų. Šis, visiškam užtikrinimui, liepė Sailensijui sekti mane.
Grafas nutilo ir atsiduso. Aš klausiausi susižavėjusi ir pasibaisėjusi visu šituo reikalu. Gato kiek pasimuistė ir nedrąsiai paklausė.
-Kas toliau?
Grafas pažiūrėjo į jį.
-Toliau? O toliau viskas paprasta. Aš suradau jam pusiau vampyrę. Grynakraujės vampyrės ir vyro dukrą. Užtikau jas visai netikėtai. Kai motina norėjo su sidabriniu peiliu perrėžti naujagimei gerklę. Aš spėjau ją sustabdyti ir nuvijau šalin, o vaiką pasiėmiau ir sutartu laiku nunešiau ją daktarui. Tas pasakė man, jog gražinau skolą už tai, kad paliko mane gyvą,- prunkštelėjo iš nepasitenkinimo.
-Tada pasiteiravo koks mano atlyginimas muziejuje. Anais laikais, aišku, negaudavau milijonų, bet man vienam pragyventi užteko. Bet jis man pasiūlė sumokėti už kiekvieną vampyrą, kurį pristatysiu jam. Aš sutikau ir dar kokius 10 metų nešiau jam pusvampyrius, dar nevisiškai pasikeitusius Eks-žmones ir panašius. Po to jis mirė. Persidirbo. Bent aš buvau linkęs taip manyt. O kas atsitiko iš tikro, manęs nedomino. Kokiems 5-iems metams buvau laisvas. Už gautus pinigus nusipirkau dvarą ir ramiai gyvenau, kol vieną naktį, grįždamas iš medžioklės, prie savo durų pamačiau dvi geltonas akis. Tai buvo Sailensijus. Nė kiek nenustebau, kai pamačiau tą padarą. Franko laboratorijoje, paskutiniaisiais metais vis dažniau matydavau jo sūnų Gregą. Žiūrėdamas į vilko akis galvojau kiek jam metų. „Turbūt nesenai suėjo 19...“ Priėjau prie padaro ir paglosčiau. Vilkas patenkintas suurzgė. Tai buvo Šešėlis. Vienintelis, kuriam Frankas davė vardą. Didysis Senolis, kaip dar jį vadindavo. Tas pats, kuris tąkart mane pagriovė ir prižiūrėjo, kad laikyčiaus susitarimo.
-Priėjęs prie durų, spustelėjau rankeną. Kaip ir maniau, jos buvo neužrakintos. Atidariau duris ir įžengęs į holą, uždegiau šviesą. Šešėlis liko lauke. Nuėjau į svetainę ir taip pat uždegiau šviesas. Ant sofos, patogiai įsitaisęs sėdėjo Gregas. Atsisukęs į mane, maloniai šyptelėjo ir paklausė kaip gyvenu. Apsikeitę malonybėmis, aš atsisėdau priešais jį, net negalvodamas siūlyti jam arbatos, rodydamas, kad jis čia nėra laukiamas. Matyt, Gregas tai suprato iš pat pradžių, tad be jokių užuolankų pasakė, jog jis nori vėl sudaryti tą pačią sutartį, kaip ir jo tėvas. Šį kart prižadėjo prie buvusio užmokesčio pridėti dvigubai daugiau. Bet jam reikėjo ne tik vampyrų. Jis sužinojo, kad Azijos šiaurėje esama vilkolakių ir norėjo, jog parvežčiau čia bent porą „egzempliorių“, kaip jis sakė. „Parūpink man vyrų, transportą, dar porą dalykų, reikalingų kelionei ir jie bus čia“ Pasakiau. „Tikiuosi vyrai bus darbui, o ne užkandžiui?“ Pašmaikštavo. Aš nė nešyptelėjau. Susitariau su juo ir po mėnesio, su visa brigada iškeliavau į Rusiją. Į šaltąjį Sibirą.
-Nepamiršiu pirmosios nakties po Sibiro dangumi. Sėdėjau palapinėje, žymėdamas žemėlapyje kelią iki tos vietos, kur Grego nuomone turėjo būti vilkolakių, kai išgirdau lauke triukšmą. Išbėgau pasižiūrėti, kas vyksta. Pamačiau, kaip keli vyrai šaudo į tamsų plotą ant sniego. Užuodžiau kraujo kvapą ir stengiaus susivaldyt. Liepiau nutraukt ugnį ir priėjęs šiek tiek arčiau išgirdau čiulpiamo kraujo garsą. Žengiau dar vieną žingsnį. Vampyras pasuko į mane galvą, bet aš jo veido nemačiau. Girdėjau, kaip jis urzgė, bet, matyt, išsigandęs mano bauginamo žvilgsnio, kaip žaibas nukūrė į netoliese esantį mišką. Aš liepiau vyrams palaidoti nelaimėlį ir nuskubėjau paskui vampyrą. Tas dar nebuvo iki galo pasistiprinęs, nes bėgo lėtai, tad aš greit pasivijau ir pargrioviau jį. Kiek nustebau, kai jis sucypė moterišku balseliu. Greit nuėmiau jam gobtuvą ir pamačiau nuostabaus grožio jauną moterį, kuri žiūrėjo į mane baimės kupinomis akimis ir vapėjo kažką nesuprantamo. Dar abejojau, kad ji – tai tas pats padaras, kuris užpuolė vieną iš mano vyrų, bet pastebėjęs kruviną apsiaustą, įsitikinau, kad tai ji. Nežinojau ką daryt, o ji toliau kažką postringavo. Turbūt atsiprašinėjo ir prašė, kad ją paleisčiau. Po kiek laiko aš atsistojau ir šiek tiek atsitraukiau. O ji atsisėdo ir atbulomis nušliaužė iki artimiausio medžio, nenuleisdama nuo manęs akių. Nusisukau eiti, ji atsistojo ir pribėgus apkabino mane iš už nugaros. Kadangi nieko nesupratau ką ji sako, net nesivarginau klausti, ką ji čia išdarinėja. Tad nusivedžiau ją atgal į stovyklą ir niekam nematant įsivedžiau į palapinę.
-Ir kas po to? Pasiėmei ją kartu?-paklausė Gato, šiek tiek susijaudinusiu balsu.
-Taip,-Mangusas linktelėjo,-Ji keliavo su manim kartu iki vilkolakių buveinės ir atgal. Pasirodo ji buvo gan gabi kalboms, tad greičiau nei per savaitę išmoko mano kalbą, nors aš jos vis dar neįkertu,- šyptelėjo.
-O vardas? Koks jos vardas?-nekantravo.
-Gato,- švelniai tarė grafas,- Jos vardas buvo Viktorija. Ji tavo motina.
Aš nustebus pažiūrėjau į Gato, po to į tėvą.
-Bet...Jūs susitikot prieš,- paskaičiavau mintyse,- 85-erius metus...
-Taip, bet tai dar ne visa istorija.,-atsikrenkštė.
Abu sustingome ir klausėmės toliau.
-Atvažiavus pas mane, ji pasakė, kad nori pakeliauti po šalį ir po pietinę Europą. Tada ji nemylėjo manęs, skirtingai nei aš ją. Viktorija telaikė mane savo geriausiu draugu. Aš negalėjau jai pasakyti „Ne. Neleisiu“. Ji man nepriklausė, tad aprūpinau ją pinigais, viskuo ko reikėjo ir skaudančia širdim paleidau ją į pasaulį. Tada dar 50 metų medžiojau Gregui vampyrus ir vilkolakius. Na štai, jau praėjo 65-eri metai nuo viso to pradžios. Vėl gavau 5-erius metus atostogų. Šį kart už pinigus nusipirkau šią pilį, įrengiau ją su visais patogumais.
-Ir vėl, kaip ir aną kartą, grįždamas iš medžioklės, radau prie paradinių durų tupinčius du Sailensijus. Šį kart nė vienas iš jų nebuvo Šešėlis. Viduje radęs Grego sūnų Džeimsą. Paklausiau kodėl neatsiuntė Šešėlio. Tas atsakė, kad jo jau nebėra. Jis sunaikino Didįjį Senolį. Nuo tos akimirkos pradėjau jo nemėgt. Kaip ir Gregas, jis vėl siūlė atnaujinti sutartį. Aš, ir šiaip neturėdamas ką veikti, sutikau. Tik šį kart, jis užsibrėžė daugiau negu jo tėvas. Jam prireikė ir žmonių. Prisimenu kaip aprėkiau jį ir paklausiau ar dar nereiks ieškot mažyčių fėjų ar skraidančių elfų. Bet jis ramiai, kaip ir jo amžiną atilsį senelis, žiūrėjo į mane ir šypsojosi. Vis dėl to sutikau su jo sąlygomis, bet pasireikalavau didesnės sumos už Grego mokėtą. Džeimsas sutiko ir padidino užmokestį dvigubai. Kartais susimastydavau iš kur jie gauna tiek pinigų. Gal turi kokį užslėptą lobį ar kažką panašaus? Taigi, 15 metų dirbau tam išperai, kai pagaliau į mano gyvenimą grįžo Viktorija. 3 metus ji gyveno su manim. 4-aisiais,susilaukėme Gato.
Žvilgtelėjau į brolį. Jis šiek tiek raustelėjo ir nusisuko.
-Tuoj po pusmečio mus užklupo vampyrų medžiotojai. Deja, mano mieloji žuvo,- liūdnai nuleido galvą ir atrodė, kad tuoj pravirks. Bet tuoj atsitiesė ir toliau pasakojo,- Dar prieš medžiotojus, susipažinau su tavo tėvu, Samara.
Aš krūptelėjau.
-Skirtingai, nei tau pasakojau, jis jau buvo gimęs pusvampyriu. Aš jam neįkandau. Pagal viską, turėjau jį pristatyti Džeimsui, bet žinojau, kad jis turi sužadėtinę, tavo mamą. Tad nusprendžiau palaukti vaiko. Tai yra... Tavęs...
Suspaudžiau kumščius, bandydama nuslopinti drebulį. Gato pastebėjęs, kad kažkas ne taip, apkabino mane per liemenį ir priglaudė prie savęs. Grafas kalbėjo toliau.
-Ir sulaukiau. Iš tikrųjų buvau sujaudintas, kai buvau pakviestas į tavo krikštynas, pirmąjį gimtadienį. Man netgi pasidarė tavęs gaila, kad taip greit prarasi tėvus. Bet sulaukęs progos, kai jie išvežė tave pabūti su močiute, nužudžiau juos ir suklastojau raštelį. Toliau jau viską žinai. Žinai kas įvyko per tuos 12 metų. Deja, Džeimsas jau nerimsta. Jis nori kuo greičiau tave gauti...
Giliai įkvėpiau.
-Dar neviską žinau...
-Ką?
-Dar ne viskas. Kaip dėl mano akių. Jas tikrai iškapojo varnai?
-Ne, bet panašūs į juos padarai. Tai Sailensijų rūšis, išrasta Grego. Jie gali keisti pavidalą.
-Bet kodėl aš vėl matau? Ir kodėl jos raudonos?
Grafas atsiduso.
-Būdama 5-erių ar 6-erių, pabėgai iš pilies. Neįsivaizduoju kaip. Gal tiesiog lunatikavai? Buvo ryški pilnatis. Radau tave parke, spoksančią kažkur į žvaigždes. Artėjau link tavęs, bet tu atsitraukei ir paklausei kas aš esu. Aš atsakiau, kad nieko tau nepadarysiu. Tada paliečiau tavo galvą ir tu sustingai. Per daug buvai panaši į ankstesnes mano aukas. Pajutau alkį ir negalvodamas įkandau tau. Atleisk,- Grafas priėjo prie manęs ir paėmė mano ranką,- Atleisk, aš tikrai to neplanavau...
Atsargiai ištraukiau ranką žiūrėdama jam į akis.
-Tai mano sapnas...
-Kas?
-Tai sapnas, kurį sapnavau visą šią savaitę,- pakartojau,- Nejaugi sapnavau praeitį?
Grafas šyptelėjo.
-Gali būti, mieloji, gali būti,- palinksėjo.
-Bet visa tai vis tiek nepaaiškina, kodėl aš matau ir kodėl mano akys raudonos.
Tėvas susiraukė.
-Tiksliai nežinau, bet galvoju, kad taip tave paveikė mūsų, grynakraujų, galia, paversti žmones į vampyrus. Kadangi tu ir taip esi vampyrė, tavo kraujas tikriausiai neutralizavo dalį nuodų ir pavertė juos niekais, o tai, kas liko, padarė tave panašesnę į tikrą vampyrę. Pridėjo vieną bruožą – raudonas akis.
Gato sukikeno.
-Mūsų raudonakė gražuolė,- pavėlė man plaukus.
-Ei! Baik!-trenkiau jam silpnai per rankas.
Grafas nusijuokė.
-Taip, tikrai. Bet ką man dabar daryt?- liūdnai paklausė,- Nenoriu tavęs atiduot jam, Samara, nenoriu.
Gato nustojo mane velti.
-O kaip dėl tos Kirchhofo akademijos?
Mano širdis suspurdėjo. Grafas linktelėjo.
-Taip, Kirchhofo akademija – puiki išeitis. Iš mūsų miesto apie ją žino nedaugelis.
-O kuo ji tokia įpatinga?- paklausiau.
-Gato tau nesakė? Ten yra dvi klasės. Naktinė ir Dieninė. Dieninėje klasėje mokosi paprasti žmonės, o Naktinėje-vampyrai. Jos įkūrėjas siekia, kad vampyrai taikiai gyventų su žmonėmis.

Heh. Maniškio nieks nebeskaito xDD

5. Kirchhofo Akademija.

Dar tą patį vakarą susikroviau daiktus.
Kai tėvas liepė palikti jį vieną su Gato, aš bandžiau prieštarauti, bet brolis pats mane išstūmė į koridorių, sakydamas, kad jiems būtinai reikia pašnekėti vieniems. Man nieko kito neliko, tik pėdint į savo kambarį. Po valandos pas mane užėjo grafas ir liepė krautis daiktus, nes sekančią dieną vykstam į Kirchhofo akademiją. Visą naktį nesugebėjau užmigti ir daviaus po pilį, kad nepamirščiau ko nors pasiimti.
Galiausiai mane pasigavo tėvas ir liepė eit miegot. Aš giliai atsidusau, bet vis dėl to nuėjau gult. Atsigulus vis tiek negalėjau užmigti. Iš jaudulio. Bet ir negalėjau suprasti, kodėl aš taip jaudinuos? Gal dėl to, kad pažinsiu daugiau žmonių, nei Žana ir Kajus, kuriuos šiandien sutikau mieste? Nežinau. Tikrai nežinau.
Kad ir kaip varčiaus pusę nakties, vis dėl to sugebėjau užmigti. O ryte visai nenorėjau keltis: t.y. Žadintuvas vėl kentėjo, tad teko ateiti Gato ir mane gerai papurtyt, kad pramerkčiau akis.
Šiek tiek išsibudinus apsirengiau chalatą ir nuėjau į virtuvę. Ten pasidariau kavos ir vėl užlipau į savo kambarį. Kambary, ant lovos, gulėjo pilkas švarkas, balti marškinukai, raudonas kaspinėlis ir pilkas sijonas. „Spėju tėvas norėtų, kad apsivilkčiau šitą aprangą“. Atsidusau. Negalėjau pakęsti uniformų, bet reikia pratintis, tad gurkštelėjau kavos ir greit įlindau į tuos pilkus apdarus.
Pasiėmusi visą savo mantą, patraukiau link pagrindinio koridoriaus – kur aną kartą stovėjo staliukai su rožėmis. Dabar, vietoj rožių, ten buvo raudonos šerkšnotosios tulpės. Prie manęs priėjo vairuotojas, paėmė mano lagaminus ir išėjo į lauką. Paskui jį ir aš.
Lauke stovėjo juodas limuzinas tamsintais langais. Vairuotojas įdėjo lagaminus į bagažinę ir atidarė man duris. Aš įsėdau į limuziną ir kiek nustebau ten pamačius Gato.
-Labas rytas, Samara,- išgirdau tėvo balsą.
-Labas rytas,- atsakiau, vis dar nenuleisdama akių nuo Gato.
-Ar tau kas nors neduoda ramybės?
-Na...taip. Kodėl Gato važiuoja?
-Pamatysi,- šiuo žodžiu baigėsi pokalbis.
Mes išvažiavome asfaltuotu keliuku iš miško ir nuvažiavome miesto link. Per pusvalandį pervažiavome miestą. Per tą laiką, kuo įdėmiau apžiūrinėdavau – kiek leido tamsinti stiklai ir laikas, kurį praleisdavome prie šviesoforo, degant raudonai šviesai – visus skersgatvius, ieškodama ko nors įdomaus. Porą kartų pastebėjau, kaip ten žybsi kažkokios švieselės, bet pasirodydavo, kad tai tik saulė atsispindėjus nuo vieno ar kito paviršiaus.
Išvažiavome iš miesto ir vėl traukėme per mišką. Šitas miškas buvo tamsesnis už tą, kuriame gyvenome. Čia bijojau ir dairytis, nors lėkėme 100km/h greičiu, niekur nesustodami, tad išsitraukiau mp3 ir pradėjau klausytis muzikos. Po kiek laiko išvažiavome ir iš miško. Iškart už jo, matėsi platus ežeras. Netoli nuo kranto buvo sala, o joje, aptverta siena, stovėjo Kirchhofo Akademija.
Pravažiavom tiltą, kuris vedė į salą. Sustojom ties vartais, už kurių turėjo būti akademija. Vartininkas kažko paklausė vairuotojo. Tas davė jam kažkokį popierių ir žmogelis atvėrė vartus ir mes įvažiavome į akademijos teritoriją.
Atsidariau langą, kad galėčiau geriau apžiūrėti pastatus. Aptverti didžiąja siena buvo trys pastatai. Pirmasis buvo 3 aukštų, geltonų plytų namas, su labai gražiais balkonais, aptvertas maždaug 2.5 metrų siena su vartais. Antrasis – priešingoje pusėje, nei pirmasis – buvo baltas, su tokias pačiais gražiais balkonais ir taip pat 3 aukštų. Šį pastatą taip pat juosė 2.5 metrų siena su baltais vartais. Trečiasis pastatas – tarp tų dviejų – buvo pati Kirchhofo akademija.
Akademija buvo 4 aukštų. Taip pat balta, kaip ir antrasis pastatas. Įėjimo durys buvo aukštos , gražios rudos spalvos, su senoviniais raštais. Nuo durų, per visą pastatą ėjo karnizai nuo kurių leidosi žydintys vijokliai. Priekyje, iš abiejų durų pusių, buvo po 4 senovės graikų kolonas, kurių viršų jungė stogelis, kuris dengė praėjimą tarp kolonų ir sienos. Virš 4-to aukšto buvo bokštelis, kuriame tiksėjo didelis laikrodis.
Buvo be 5 minučių 11 valanda. Kiemelyje buvo matyti juoda uniforma vilkintys mokiniai. Švarkai buvo su baltomis juostelėmis. Panašiai atrodė ir Albero uniforma, tik jo buvo balta. Skubiai įsidėjau mp3 į rankinuką ir pažiūrėjau į tėvą ir Gato. Tėvas buvo užsidėjęs juodus akinius, taip pat jis buvo su savo juodu kostiumu, juoda skrybėle ir baltomis pirštinėmis. Nebuvo pamiršęs ir savo mėgstamos juodos medinės lazdelės su paauksuotu bumbulu viršuje. O Gato buvo su juoda mokykline uniforma.
Pagaliau limuzinas sustojo prie akademijos durų. Per langus mačiau kaip smalsiai į mus žiūrėjo mokiniai. Vairuotojas atidarė mums duris ir pirmas išlipo tėvas, paskui jį – aš ir galiausiai Gato. Prie grafo priėjo ūkvedys ir parodė mums kelią iki direktoriaus kabineto. Visą tą laiką kol ėjome, nežinojau ką daryti, nes vos tik praeidavome, pasigirsdavo šnabždesiai. Porą kartų nugirdau kažką panašaus į „Kokie jie gražūs. Turbūt dar vieni į Naktinę klasę“. Papurčiau galvą. „Ne. Aš negaliu eiti pas vampyrus. Man tai per daug pavojinga...“
Galiausiai pasiekėme direktoriaus kabinetą. Durys į patalpą taip pat buvo rudos su visokias raštais. Ūkvedys pasibeldė ir įėjo, liepęs mums palaukti. Po kelių minučių išėjo ir tarė:
-Direktorius Kirchhofas laukia jūsų kabinete,- nusilenkė ir nuėjo savo reikalais.
Grafas net nesibeldęs įėjo į kabinetą. Paskui jį ir aš su Gato. Kabinetas buvo erdvus. Sienos buvo išklijuotos gelsvais tapetais, grindys taip pat iš šviesaus medžio, o ant jų buvo patiestas švelnus samanų spalvos kilimas. Vienoje pusėje buvo didelė lentyna, pilna visokiausių knygų, kitoje – baltas pianinas. Priešais buvo rudas darbo stalas, panašus kaip ir grafo. Už jo sėdėjo maždaug 45-erių metų vyras, ilgesniais, į uodegą surištais, šviesiais plaukais ir žaliomis akimis. Ant nosies sėdėjo akiniai.
-Ponas Kirchhofas, taip?- pasiteiravo Mangusas.
-Taip,- vyras atsistojo. Jis vilkėjo rudas kelnes, gelsvus marškinius, o ant pečių buvo užsimetęs nertą, tos pačios samanų spalvos peleriną,- O jūs tikriausiai esate grafas Mangusas Li.
-Teisingai,- linktelėjo.
-Malonėkite sėstis,- direktorius parodė grafui krėslą priešais stalą.
Tėvas patenkintas atsisėdo. Direktorius metė žvilgsnį į Gato, po to į mane. Pamačiau kaip pasikeitė jo veido išraiška, kai pamatė mano raudonas akis. Greit nuleidau galvą, kad nematyčiau kaip jis spokso. Grafas krenkštelėjo ir direktorius atsisuko į jį.
-Čia naujieji akademijos mokiniai?- paklausė su šilta šypsena veide.
Grafas tik linktelėjo.
-Ar abu jie...
-Taip,- atsakė jam dar nė nebaigus klausimo.
-Tai puiku. Tuoj pakviesiu Fajų, mokyklos ūkvedį, kad atneštų dvi Naktinės klasės uniformas.
Tai išgirdusi kiek sutrikau ir nedrąsiai paklausiau:
-Atsiprašau, direktoriau?
-Taip, panele...,- pavartė kažkokius popierius,- Miternacht?
-Ar aš teisingai išgirdau? Jūs sakėte dvi uniformas?
-Taip, aš kaip tik taip ir pasakiau,- šyptelėjo ta pačia miela šypsena.
Aš vis dar sutrikus pažiūrėjau į tėvą, po to į Gato. Tas lengvai šypsojos ir žiūrėjo į mane.
-Tu...- pratariau.
-Aš.
-Rimtai?
-Visiškai.
-Kodėl?
-Kad galėčiau tave apsaugot.
-Nuo ko?
-Nuo vampyrų.
Atsidusau.
-Taip... Dėl jų,- kiek patylėjau ir susikaupus pažvelgiau direktoriui į akis,- Aš nenoriu į Naktinę klasę.
Grafas atsisuko į mane, Gato su direktorium taip pat žiūrėjo kiek nustebę.
-Kodėl?- paklausė direktorius.
-Nežinau kiek jūs žinote, bet aš turiu vampyrės kraujo tik tiek, kiek man jo perdavė tėvas, o jis pats buvo pusiau vampyras. Mano kraujas gali būti vampyrams toks pat saldus, kaip ir paprasto žmogaus,- žvilgtelėjau į grafą, kuris jau buvo nusisukęs,- O kadangi aš esu toks padaras, kurį tiesiog persekioja visokios nelaimės, kaip įsipjovimai su peiliu ar įsidūrimai su adata, manau, kad man būtų saugiau Dieninėj klasėj. Negi taip nemanot?
Direktorius atsisėdo ir giliai atsiduso.
-Taip. Dėl šito sutinku. Bet ką daryti, jeigu tau užeis kraujo troškimas? Negaliu rizikuoti mokiniais.
-Nemanau, kad tai bus rūpestis. Aš negeriu kraujo. Niekada negėriau.
-Suprantu,- linktelėjo,- Bet kaip sakė grafas, tu tik prieš pusmetį pirmą kart išėjai už pilies ribų. Dabar būsi mokykloje, kurioje virš 400 mokinių. Tave sugundyt gali bet kas ir bet kada. Ankščiau ar vėliau tu užsinorėsi kraujo. Ir paragausi jo... O kai paragausi, kelio atgal nebebus...- jo žalios akys skverbėsi į mano ir privertė mane krūptelėti.
-Negi tikrai nėra jokios išeities?- mano nuostabai paklausė Gato,- Ji nenori būti su vampyrais, nesvarbu, kad aš ten būsiu, nes pas žmones tikrai negaliu eiti, juk taip? Dieninėje klasėje jai tikrai būtų geriau.
Direktorius linktelėjo.
-Išeitis yra.
Aš lengviau atsidusau.
-Tai kraujo tabletės.
-Kraujo tabletės?- vėl perklausiau.
-Tai sintetinis kraujo pakaitalas. Tabletės įmetamos į vandenį ir vanduo pavirsta krauju. Netikru, žinoma, bet pakankamai geru, kad nuslopintų alkį. Jūs,- kreipėsi į Gato,- Taip pat jas gausite. Dar turėsime aptarti keletą Akademijos taisyklių, o dabar,- paėmė telefoną ir surinko numerį,- palaukime uniformų.
Matyt, ragelį pakėlė ūkvedys, nes direktorius liepė atnešti Dieninės klasės uniformą merginai ir Naktinės klasės uniformą vaikinui. Kai jis padėjo ragelį, žvilgtelėjo su ta pačia miela šypsena į mudu.
-Jauskitės kaip namie. Jei norite, eikite paskaityti,- parodė mini-bibliotekos pusėn,- Jei norite – eikite pagroti,- parodė į pianiną ir atsisėdo.
Aš pažiūrėjau į Gato. Tas man mirktelėjo ir nuėjo prie bibliotekos. Aš kiek pastovėjau, pasižvalgiau. Galiausiai neištvėriau ir nuskubėjau prie pianino. Atsisėdusi pažiūrėjau į klavišus ir atsargiai perbraukiau per juos pirštais. Užsimerkiau. „Kaip senai grojau pianinu...“. Atsimerkiau. „Įdomu, ar dar pamenu?“ Pamažu pradėjau groti Mėnesienos Sonatą.
Kol grojau, grafas kalbėjo su direktoriumi. Po kiek laiko atėjo ir ūkvedys su uniformom.
Aš nustojau groti ir priėjau prie grafo. Šalia manęs atsistojo Gato. Direktorius davė mums uniformas ir kreipėsi į grafą.
-Galite nesijaudinti. Paliekate savo vaikus gerose rankose. Jų bagažai jau sunešti į bendrabučių kambarius. Galite ramiai važiuoti namo.
-Puiku,- tėvas atsistojo,- Tikiuosi gerai pasirūpinsite jais,- jis pasisuko į mane.
Aš priėjau ir apkabinau tėvą.
-Iki, tėve.
-Iki, mano dukryte.
Gato priėjo ir paspaudė jam ranką. Nieko nepasakė, tik linktelėjo. Žinau, kodėl jie nieko nesakė. Jiems nereikia žodžių, kad vienas kitą suprastų. Užtenka žvilgsnio. Grafas nuėjo prie durų ir paskutinį kart žvilgtelėjęs į mane, išėjo iš kabineto.
Stovėjome tyloje kokias penkias minutes, kol ją galiausiai nutraukė direktorius.
-Nesijaudinkite, juk dar pasimatysite,- sukikeno,- o dabar reikia pakalbėti apie taisykles.
Abu linktelėjome ir laukėme. Jis atidarė stalčių ir išėmė du lapelius – juodą ir baltą – ant kurių nupiešta keistos formos rožė. Padavęs lapelius mums – juoda man ir baltą Gato – liepė juos perskaityti.
Manajame buvo parašyta:
„Dieninės klasės taisyklės:
1.Pamokos prasideda nuo 9 valandos ryto.
2.Būtina turėti pamokų tvarkaraštį. Jį galite gauti pas ūkvedį arba direktorių.
3.Galite praleisti ne mažiau, kaip 10 pamokų per mėnesį. Raštelis būtinas.
4.Pamokos tęsiasi iki 14 valandos.
5.Nuo 14 iki 17 valandos, vyksta popamokiniai būreliai. Jų sąrašo prašykite ūkvedžio.
6.Lygiai 17.30 visi Dieninės klasės mokiniai turi būti savo bendrabučiuose ir pasiruošti vakarienei.
7.Vakarienė 18 valandą.
8.Nuo 19 iki 22 valandos – laisvas laikas.
9.22 valandą visi eina miegoti.
Taisyklių laikytis būtina. Tvarkai palaikyti yra skirti prefektai, kurie sugauna nusižengėlius ir siunčia pas direktorių.“
Perskaičius taisykles pažvelgiau į direktorių.
-Ką daro prefektai?
-Prefektai? Jie budi visą naktį prie akademijos, stebi Naktinę klasę, ar ji nepažeidinėja taisyklių ir, žinoma, ar Dieninė klasė nepažeidinėja savųjų taisyklių.
Kiek pagalvojau.
-Gal ir aš galiu būti prefekte?
Direktorius įbedė savo žvilgsnį į mano akis taip, kad man teko jas nuleisti.
-Manau, kad galėtum. Kiti du prefektai sugebėtų tave apsaugoti nuo Naktinės klasės padaužų.
Gato jau norėjo prieštarauti, bet aš jam įspyriau į koją ir lūpom pasakiau, kad tas patylėtų. Brolis susiraukė ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.
-Gerai,- nusišypsojau direktoriui,- o dabar, manau, reiktų susirūpinti dėl pamokų tvarkaraščio.
Direktorius nusijuokė ir padavė mums dar po vieną lapuką. Ten buvo surašytas pamokų laikas ir pamokos, kurios vyksta visą savaitę, išskyrus sekmadienį.
Kol nagrinėjau pamokas, į kabinetą įėjo ūkvedys su kažkokiu vyru, kuris buvo apsirengęs baltu kostiumu.
-Panele Miternacht, jūs eisite su Fajumi iki Dieninės klasės bendrabučių, o jūs, ponaiti Li, su Lesteriu – iki Naktinės klasės bendrabučių. Ryt einate į pamokas, susižinote popamokinės veiklos būrelius, jei norite, ir jūs, panele Miternacht, nepamirškite, kad jūs rytoj pradėsite prefektės pareigas.
Aš linktelėjau ir išėjau paskui ūkvedį. Kai išėjom į lauką, Gato pasuko link baltojo pastato, aš – link geltonojo. Eidama jaučiau visų žvilgsnius. Pirmą kartą gyvenime pasijutau labai vieniša.

kas sake kad nekaito?

Nes labai jau tylu xDDD

Man patiko tesinio!!!